Vietovardžiai – tai atminties ir kalbos lobynas.

            2019-ieji paskelbti Vietovardžių metais.

Vietovardžiai – tai atminties ir kalbos lobynas.

Tuo tikslu, vasario – kovo mėnesį Punsko Dariaus ir Girėno mokykloje suorganizuotas konkursas „VIETOVARDŽIŲ KILMĖ – RAŠYK, KURK PADAVIMUS“.  Konkurso tikslai – vystyti mokinių kūrybiškumą, skatinti  domėtis krašto tradicijomis ir kultūra, atskleisti mokinių meninius gebėjimus, skatinti skaityti knygas, domėtis mūsų krašto vietovardžių atsiradimu. Mokiniai vietovardį rinkosi pagal savo norus, pageidavimus. Visi padavimai labai įdomūs, o patys geriausi – įvertinti.

Manau, mes praturtinome savo dabartį ir naujai prakalbinome praeitį.

Kviečiu pasiskaityti.

Dalia Makauskienė

Kreivėnai

            Žmonės pasakoja, jog prieš daugelį metų gyveno burtininkas vardu Kreivys. Jis buvo labai geras žmogus. Vieną kartą, kai kaimo gyventojus užpuolė vilkai – Kreivys pasiėmė savo kreivą, šakotą lazdą ir juos išvaikė. Kitą kartą, kai trenkė perkūnas ir užsidegė kaimo sodybos – jis vienu kreivos lazdos mojimu gaisrą užgesino. O kai sunkiai susirgo kaimo vaikai, Kreivys išvirė žolelių arbatos, užmaišė kreiva lazda ir davė atsigerti. Kitą dieną vaikai pasveiko. Burtininkas Kreivys su savo kreiva lazda daug kartų padėjo žmonėms, todėl jie savo gyvenamą vietą nusprendė pavadinti Kreivėnais.

Julija Vydraitė,
IV a

Jonaraistis

            Vieną kartą gyveno Jonas. Šis vyras buvo gražus, patenkintas gyvenimu, paslaugus, visi jį kaime mėgo ir mylėjo.

Vieną kartą sutiko gražią, jauną moterį. Vyras ją įsimylėjo. Pasirodė, kad ši moteris buvo ragana, kuri troško nužudyti Joną. Norėjo atimti jo sielą, kad pati būtų jauna ir graži. Vyriškis net nepagalvojo, kad piktoji nori jam pakenkti. Vieną gražų vakarą, moteris ėjo su Jonu per mišką, kur buvo labai daug raistų (pelkių). Ragana nesulaukė, kada galės įvykdyti savo sumanymą – paims Jonui sielą ir bus jauna, dar gražesnė negu iki šiol. Abu sustojo prie raisto. Jonas susimąstė, o pikčiurna ištarė burtažodį ir pelkė pasidarė labai gili. Ragana įstūmė Joną į raistą, bet pamatė, kad kažkoks vyras bėga gelbėti draugą. Ragana vėl ištarė burtažodį ir pradingo. Praeivis išgelbėjo Joną. Deja, vyriškis buvo jau nebe jaunas, nes ragana atėmė visą jaunystę. Laimei, Jonelis ir toliau liko paslaugus, geraširdis. Visi kaimo gyventojai jį mėgo. Greitu laiku atsirado kaimo pavadinimas – Jonaraistis.

Gabija Petruškevičiūtė
V a klasė

 

Vidugiriai

            Vieną gražią sekmadienio popietę patogiai įsitaisiau savo kambaryje, minkštoje kėdėje ir sugalvojau padavimą.

Prieš šimtą metų viduj girios stovėjo trobelė. Ji buvo paprasta, nedidelė. Čia gyveno senelė. Labai mėgo girą. Kartą motušėlė išvirė giros. Slinko pro laukus ir užkliuvo už šakos. Gira išsiliejo, o toje vietoje išaugo rugiai. Senutė nurovė rugius, grįžusi pradėjo minkyti duoną. Juk be duonos nebus giros… Virė virė ir privirė visą trobelę giros. Ją visą išlaistė po laukus. Taip atsirado kaimas – Vidugiriai.

Tai mano tėčio gimtinė, kurioje ir aš dažnai apsilankau. Man patinka pasivaikščioti po laukus, pameškerioti prie prūdo ir pažaisti su sese gamtoje. Kai ištrokštam, atsigeriam giros:)

Inesa Nevulytė
IV b klasė

 

Vaitakiemis

            Kai mokytoja pasakė, kad galima sukurti padavimą apie kaimo pavadinimą, aš pradėjau galvoti apie Vaitakiemį. Tai mano gimtasis kaimas. Ilgai mąsčiau, iš kur kilęs toks pavadinimas? Susapnavau… Prieš daugelį metų į šią vietą atskrido kosmitai. Jie atskrido didžiule lėkšte. Ta lėkštė sukosi ir pažymėjo aplink didžiulį ratą – kiemą. Iš tos lėkštės ėmė lipti keisti padarai, o kaimo žmonės mėgino juos vyti sus grėbliais. Kosmitai prabilo dar negirdėta kalba. Jie gynėsi ir rėkė „Wait! Wait!“ (Palaukit!).

Sužinoję apie šį įvykį, stebėjosi visų aplinkinių kaimų žmonės. Nutarę, pavadino tą vietą Vaitakiemiu.

Staiga aš pabudau ir nežinau, ar tai tiesa, ar ne….

Onutė Radzevičiūtė
IV b klasė

 

Vaiponia (Iš prosenelio atsiminimų)

            Vaiponia – tai mažas kaimelis, kuris yra prie pat Lietuvos sienos, netoli Vaičiuliškių ir Trumpalio. Iš Vaiponios kilusi mano mamos šeima – Kadišiai. Kaimo istoriją žinau iš mano močiutės Danutės ir mamos Virginijos pasakojimų. Apie Vaiponią buvo rašoma „Aušroje“ ir knygoje „Seinijos gyvenvietės ir gyventojai“. Taip pat daug apie šį kaimą ir jo gyventojus sužinojau iš dienoraščio, kurį rašė prosenelis Pijus Kadišius.

            Nežinia, kada Vaiponia įsikūrė. Panaikinus baudžiavą, kaimo gyventojai gavo žemių, pamažu pradėjo vystyti savo ūkius. Su laiku turtingesni ūkininkai leisdavo savo vaikus į mokslus, dažniausiai „į kunigus“.

            Manoma, kad kaimo pavadinimas kilęs nuo upelio vardo. Jis tekėjęs šio kaimelio laukais. Savo dienoraštyje prosenelis rašė, kad upelis vadinosi Vaipienis. Kaimas nuo jo pavadintas Vaiponia. Šiuo metu Vaiponioje upelio jau nebėra. Mano močiutė Danutė sako, kad jis turbūt tekėjo netoli Ramanauskų sodybos. Dabar Vaiponioje likę tik keli ūkiai. Mano šeimos ūkyje jau nieks nebegyvena, bet dažnai ten nuvažiuojame, kad praleistume laiką ramioje kaimo aplinkoje.

Gabrielė Karčiauskaitė
IV a klasė

 

Vilkapėdžiai

            Kartą Lietuvos karalius išvyko į Lenkiją susitikti su Lenkijos bajorais. Karalius jojo ant arklio, kol sutemo. Tada nusprendė užsukti į trobelę, kuri buvo netoliese. Čia niekas nebegyveno, todėl ir panoro pasilikti nakčiai. Kai karalius užmigo, susapnavo baisų sapną. Greitai pabudo ir išsigandęs išėjo pasigrožėti gamta. Trobelė stovėjo miško viduryje. Karalius ėjo, o kadangi buvo tamsu jis įkrito į duobę. Vos išlipęs, karalius nubėgo į namelį pasiimti žvakės. Sugrįžo į tą pačią vietą su žvake rankose. Pamatė  vilko pėdsakus. Valdovas išsigando, todėl pasiėmęs žirgą, apleido trobelę ir sugrįžo namo. Po savaitės  vėl nusprendė nujoti prie senos trobelės, tačiau pirkios ten jau nebebuvo. Nelikę ir vilko pėdsakų. Karalius nustebo, todėl toje vietoje įkūrė kaimą, kurį pavadino Vilkapėdžiai.

Gabrielė Baranauskaitė
V b klasė

Vaičiuliškės

            Seniai seniai dideliame kaime gyveno turtingas ūkininkas – Vaičiulis. Jis labai mėgo gyvūnus. Kas įdomu, šiame kaime netrūko ūkininkų, kurie mylėtų gyvūnus. Tik nuvažiuok į svečius ir tau kiekvienas sodietis pasakos vien apie savo augintinius. Bet tik Vaičiulis buvo viską žinantis. Visi kaimo pletkai, visos žinios sklisdavo nuo jo. Po kiek laiko jis tapo to kaimo meru. Tuomet jau buvo senyvas žmogus. Tačiau ir toliau visi važiuodavo pas jį į svečius, dažnai pirkti gyvulių. Deja, šiam kaimui trūko vardo. Meras nusprendė, kad reikia visiems gyventojams susirinkti ir nutarti, kaip pavadinti sodžių. Kaip tyčia, kitą dieną šaltyšius mirė. Visi kaimo gyventojai šį ivykį labai išgyveno. Todėl susirinkę nusprendė, kad kaimas bus pavadintas Vaičiuliškės – nuostabaus žmogaus, to kaimo seniūno atminimui.

Darija Adamčikaitė
VII b klasė

Vilkapėdžiai

            Seniai seniai tarp šilų ir kalvų gyveno viena šeima: darbšti motina – našlė ir jos penki vaikai: du sūnūs ir trys dukros. Jauniausia dukra vardu Ugnė labai mylėjo gamtą. Ji turėjo dienoraštį, kuriame aprašinėjo kraštovaizdį, gyvūnus, paukščius, augalus. Motinai nepatiko, kad mergina viena vaikščiojo po laukus ir miškelius jau sutemus. Apylinkės gyventojai pasakojo, kad tarp storų eglių slepiasi pavojingi, išalkę žvėrys, bet Ugnė tų kalbų neklausė. Tvirtino, kad ji myli gyvūnus, o gyvūnai ją.

            Atėjo žiema. Prisnigo daug sniego. Gamta dar labiau žavėjo merginą. Ugnė pranešė mamai, kad vėl išeina pasivaikščioti. Motina pyko ir barė dukrą. Norėjo, kad ji liktų namie. Mama aiškino Ugnei, kad sutemus labai pavojinga lauke. Vis tiek mergina nepaklausė mamos ir pabėgo net neatsisveikinus. Ji vaikštinėjo pamiške ir mėnulio šviesoje aprašinėjo tai, ką matė. Staiga pastebėjo pilkšvą gyvūną, panašų į šunį. Rašė skubėdama ir jau norėjo sprukti į namus, bet staiga…

            Išsigandusi, kažką bloga nujausdama, motina pašaukė sūnus ir išbėgo į kiemą ieškoti dukros. Visi jie priėjo upelį vadinamą Akuotė. Prie kranto pastebėjo Ugnės pamestą dienoraštį ir daugybę vilko pėdsakų, pažymėtų tamsiomis dėmėmis. Susirinkę šeimos nariai atsivertė rankraštį, perskaitė paskutiniuosius žodžius. Paskutinis sakinys liko nebaigtas, lyg kažkas dukrai būtų staigiai išrovęs iš rankos plunksną. Mamai ašaros sruvo skruostais…

            Nuo to laiko vieta, kur žuvo Ugnė, dėl daugelio paliktų vilko pėdų buvo pavadinta Vilkapėdžiais.

Ida Bobinaitė
VII b kl.

Nemunas          

            Seniai seniai didelio kalno papėdėje gyveno maža šeimynėlė: tėvas, motina ir sūnus vardu Munas. Jis jautėsi vienišas, nes neturėjo draugų.

            Kartą Munas vaikštinėdamas pamatė linksmai bežaidžiančių vaikų būrelį. Ilgai juos stebėjo. Norėjo prieiti ir susipažinti. Nedrįso. Kitą dieną vėl berniukas stebėjo vaikų būrelį. Ilgai dvejojęs prisiartino ir pasisveikino, tačiau nepažįstamieji šmaikščiai nusijuokė ir pabėgo. Munas labai nuliūdo, o grįžęs namo gailiai verkė.

            Ankstų rytą pabudęs, berniukas nuskubėjo padėti tėveliams ir vos nudirbęs  darbus, nubėgo į tą pačią vietą – pas vaikus.

  Jis buvo teisus – bendraamžiai žaidė ir Munas juos vėl stebėjo iš šalies. Netrukus prie jo priėjo mergaitė. Berniukas norėjo pabėgti, bet kojos „sustingo“. Ji tyliu ir ramiu balsu tarė:  „Labas. Aš Mina. Kuo tu vardu“? „Munas“ – prikimusiu balsu tarė berniukas. Jie ilgai kalbėjo, juokėsi. Tik staiga suūžė stiprus vėjas, pasigirdo neramus šniokštimas. Staiga pasirodė vanduo. Munas suprato, kad tai gali pražudyti vaikus, bežaidžiančius kalnelio papėdėje. Jis Minai įsakė slėptis, o pats nuskubėjo jų gelbėti. Išsigandusi mergaitė rėkė: „Ne, Munai, nereikia, sugrįžk“. Vėjas staiga nurimo, vanduo dingo, o Munas jau buvo perspėjęs bendraamžius vaikus. Taip visi išsigelbėjo ir jų nepražudė vanduo. Munas grįžo pas naująją draugę. Ji tarė: „Tu išgelbėjai tuos, kurie tave atstūmė, todėl šio upelio tėkmė lai neš tavo vardą – Nemunas“.

            Nuo to laiko Munas turėjo daug draugų ir noriai su jais žaidė.

Natalija Chšanauskaitė
V a klasė