Lietuvos Valstybės Atkūrimo diena Punsko Dariaus ir Girėno pagrindinėje mokykloje

Punsko Dariaus ir Girėno pagrindinės mokyklos moksleiviai parengė programą, skirtą Lietuvos valstybingumo atstatymui paminėti. Renginio pradžioje buvo giedamas Lietuvos himnas. Vėliau bandėme nusikelti į XIX ir XX amžių sandūrą  ir prisiminti, koks buvo tada mūsų kraštas. Daug dėmesio skyrėme  to meto mūsų krašto žmonėms pristatydami juos ir vaizdinėje medžiagoje. Prisiminėme „Žiburio“ mokykla, „Šaltinio“ spaustuvę, lietuvių kalbininkų suvažiavimą Seinuose.

Pristatėme spalvingą krašto  tautinę  sudėtį, praūžusias istorines audras, kurios bandė pakeisti  paribio mikrokosmoso veidą: spaudos draudimo panaikinimą ir Pirmąjį pasaulinį karą. Apie karo negandas pristatėme skaitydami unikalaus laiško išrauką, kurį parašė Antanas Balyta iš Soželkų savo sūnui Juozui Balytai. Laiškas buvo išspausdintas Čikagos laikraštyje „Lietuva”  1919 m. lapkričio  8 dieną. Jis skambėjo taip:

„Pirmiausiai pasveikiname mes, tėveliai, tave Juozeli sūneli, ir pranešame apie gyvenimą. Baisiai vargome per karą ir iš mūsų turto nieko neliko; liko tik trobos ir tos apiplėštos. Baisiausia mums buvo 1914 – 15 metais; tai rusai, tai vokiečiai ėjo pro mus 8 kartus; baisu buvo jiems ką pasakyti; jei ką pasakai, tai tuoj su  šautuvu šoka ir sako- aš tave tuoj perdursiu, ar peršausiu. Rusai varė į stuiką vežti. Kaip paims pavadą tai išlaiko du mėnesius ir tik tada paleidžia, kada arkliai nustimpa, ar juos užmuša. Vokiečiai to nedarė. 1914 m. rusai paėmė iš mūsų be užmokėjimo du arkliu ir šiaip kitus daiktus, ką nugriebdami. 1915 m. nuo Velykų iki Žolinių rusai stovėjo pas mus su armotomis ir viską sunaikino – javus, pievas; nieko neliko; padarė badą ir mus pačius išvarė iš namų, liepdami važiuoti į Rusiją. Mes vienok, nuvažiavome tik į Vaičiuliškę ir ten buvome iki rusai atsitraukė. Jiems atsitraukus, mes sugrįžom atgal, bet nieko neradom; trobose lentos iš lubų išluptos, viskas sudaužyta, sunaikinta. Mums liko tik tas ką buvom išsivežę. Taigi liko 2 arkliai, dvi karvės, du paršiukai ir du centneriai rugių; sakėm, kad reikės badum numirti; nebuvo nei sėklos nei maisto. (…) po dideliam karui prašvito mums laisvė, Lietuva – Tėvynė liko laisva. Bet mes tą laisvę neilgai matėm. Rugsėjo 7 d. dvarponių legionininkai užėmė Punską, Seinus, Liubavą, Soželkus, ir šiandien jie ten tankia eile ir sunku pereiti į Lietuvą….
Antanas Balyta.

Karo sūkuriuose laisvės idėja tik stiprėjo. Kalbėjome ir apie Lietuvos Tarybos veiklą ir kelią į Lietuvos valstybingumo atstatymą. Tėvynės laisvę reikėjo dar apginti. Priminėme, kad daug mūsų krašto jaunuolių stojo į savanorių gretas pasiruošę ginti savo Tėvynę.

Pabaigai paskaitėme šiuos  žodžius: „ Gyvename laike, priklausydami nuolatinei kaitai, einame savuoju keliu nuo vaikystės iki mirties, o tuo pačiu metu aplinkui vyksta visiškai nuo mūsų nepriklausantys pokyčiai, vadinami istorija“.

Gintarė Vektoriūtė, Viktorija Petruškevičiūtė, Indra Valinčiūtė