Stepono Dariaus ir Stasio Girėno „Lituanicos“ skrydis išgarsino Lietuvos vardą visame pasaulyje, o šiais metais  liepos 14 dieną vyko 91-asis Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žūties metinių minėjimas. Iškilmingame renginyje dalyvavo Lenkijos Respublikos Seimo delegacijos, Myslibužo, Punsko Dariaus ir Girėno pagrindinės mokyklos 7 klasių mokiniai, valdžios bei Štetino lietuvių bendruomenės atstovai.

Lakūnų žūties vietoje aukotos Šv. Mišios, kurių metu mūsų mokyklos moksleiviai skaitė skaitinius, garbingai stovėjo prie mokyklos vėliavos, po Žodžio liturgijos sugiedoti Lietuvos ir Lenkijos himnai, tylos minute pagerbtas žuvusiųjų atminimas bei padėtos gėlės. Pasibaigus apeigoms, vyko vaišės. Čia reiktų pridurti, kad šie žmonės visada labai šiltai priima Punsko mokyklos delegaciją, visuomet mumis rūpinasi ir stengiasi, kad viešnagės metu Myslibuže jaustumės kaip savo namuose. Mes jiems nuvežėme mūsų krašto saldumyną – skruzdėlyną. Bendraudami su mumis pabrėžia, kad čia, kur stovi Dariaus ir Girėno paminklas, yra Lietuvos žemės lopinėlis. Myslibužo miesto meras Piotras Sobolevskis (Piotr Sobolewski) įteikė kiekvienam moksleiviui gertuvę.

Kelionė nuomojamu autobusu į Dariaus ir Girėno žūties vietą užtrunka ilgokai, tad nusprendėme, kad moksleiviams kelionę paįvairinsim. Į Štetiną išvykome ketvirtadienio vakarą. Važiavome apie dvylika valandų. Apsistojome jaunimo nakvynės namuose CUMA. Štetine pasitiko mus gidė Miroslava Pajevska-Patyna (Mirosława Pajewska-Patyna), kurios mama lietuvė, jos seneliai slapstė žydus, kilusi iš Žemaitijos. Papasakojo daug įdomybių apie šį miestą, jo istoriją bei pačios moters lietuviškas šaknis. Pasirodo, kad jos mama puikai pažinojo rašytoją Šatriją Raganą.

Šeštadienį traukiniu nuvažiavome į Berlyną. Kartu su mumis keliavo ir mano pažįstamas Marekas su šeima, kurie gyvena Štetine. Lankėme ne tik Europos Parlamentą, bet ir Brandenburgo vartus, Tiergarten parką, Pergalės statulą (Siegessäule), Holokausto aukoms skirtą paminklą, Pergamono muziejų bei daugelį kitų vietų.

Dėkojame visiems, kas prisidėjo prie išvykos organizavimo, ypač Lenkijos lietuvių draugijai. Ir vėl iš Pščelniko parsivežėme daug įspūdžių, kurie pasiliks mūsų širdyse.

Vida Uzdilienė

Ačiū, kad mėgstate knygas ir jose ieškote šviesos gyvenimui. „Knygos lavina sielą, kelia ir stiprina žmogų, žadina geriausius troškimus, ugdo protą ir sušildo širdį“ ( V.M. Tekerėjus). Gera, kad turime biblioteką ir galime naudotis šiuo lobynu.

Mokinių skaitomumas 2023/2024m.

Klasė  Mokinių skaičius klasėjePeskaitytos knygosVidurkis
I a1548032
I b1517411,6
I c46616,5
II a1624515,3
II b712718,1
III a1111610,5
III b121199,9
III c1420614,7
IV a16935,8
IV b5275,4
V a12615,1
V b15543,6
V c252,5
VI a11424,2
VI b9434,7
VI c7344,9
VII a151037,4
VII b7466,6
VIII16593,7

Dažniausia biblioteką lankė ir daugiausia knygelių perskaitė Ia klasės mokiniai. Jiems suruošėme susitikimą „Rūtos“ restorane. Čia džiaugėmės perskaitytom knygom, linksmai juokavome ir vaišinomės  skania pizza, bei gaivinančiu braškių kompotu.

             Visiems skaitytojams linkime gero poilsio ir spalvotų atostogų!

            Dažniausia biblioteką lankė ir daugiausia knygelių perskaitė I a klasės mokiniai. Jiems suruošėme dovaną – susitikimą „Rūtos“ restorane. Čia džiaugėmės peskaitytom knygom, pasakojome anegdotus, vaišinomės skania pica ir gėrėme sultis. Buvo gera ir smagu.

            Visiems skaitytojams linkime gero poilsio ir spalvotų atostogų.

                                                           Mokyklos bibliotekininkės ir knygų mylėtojai.

Šiais mokslo metais mokykloje buvo vykdoma programa „Palaikyk formą“.Artėjant mokslo metų pabaigai Seinų sanitarinė epidemiologinė stotis paskelbė konkursą, kuriam reikėjo paruošti trumpą filmuką apie sveiką gyvenseną. VI b klasės mokiniai ryžosi išbandyti savo jėgas ir nekantriai laukė konkurso rezultatų paskelbimo.

2024 metų birželio 19-ąją dieną į mokyklą atvyko Seinų sanitarinės epidemiologinės stoties darbuotoja.  Ji pranešė, kad VI b klasės mokiniai (Patricija Balytaitė, Dovydas Baguckas, Laura Kmieliauskaitė, Artūras Cibulskas, Natalija Lipnickaitė, Dagmara Moliušytė, Rimas Vitkauskas, Ida Zdanytė, Amelija Zdanytė) laimėjo pirmąją vietą. Dovanų gavome išvyką  į Apskrities sporto centrą, į kurį vyksime naujais mokslo metais rugsėjo mėnesį.

2024 metų birželio 14 dieną Punsko Dariaus ir Girėno pagrindinės mokyklos  ketvirtos ir penktos klasės mokiniai dalyvaudami programoje „Poznajemy Podlasie” (liet. „Susipažinkime su Palenkės vaivadija”) lankėsi Bialoviežoje ir Balstogėje, kur turėjo progą pagilinti turimas žinias apie šį regioną.

Pirmasis pažintinės kelionės taškas – Bialovieža. Čia mokiniai apžiūrėjo parodą, pristatančią Bialoviežos nacionalinio parko Lenkijoje florą ir fauną. Vėliau dalyvavo Gamtos mokslų ugdymo centro užsiėmimuose istoriniame pastate prie tvenkinių. Po edukacinių mokymų mokiniai persikėlė į nepaprastą vietą – Parodomąjį stumbrų rezervatą, kuriame matė ne tik stumbrus ar tarpanus, bet ir briedžius, elnius, stirnas, šernus, vilkus, stumbrų ir naminių jaučių hibridus.

Išvyką moksleiviai tęsė Balstogės kryptimi į Atvirų langinių šalį – maršrutą, vedantį per kelis kaimus: Trześcianka, Soce ir Puchły. Šios vietovės priklauso Narvijos kraštui Hajnuvkos apylinkėje. Maršrutas išsiskiria labai sena ir originalia architektūra. Šio regiono namai, ūkiniai pastatai ir šventovės pasižymi neįprasta išvaizda, stebinančia puošnių išorinių elementų gausa. Čia galima grožėtis medžio drožybos dekoracijomis, kurių neaptiksime jokiame kitame Lenkijos krašte. Drožinėta langų, palangių, langinių, kampinių nuostabi ornamentika bei fasadų ir kraigų puošyba liudija apie kadaise čia gyvenusią rusų tautą.

Balstogės miesto centre grožėjomės XVIII amžiaus Branickių rūmais. Tai tikrai nuostabus garsių baroko architektų kūrinys. Šie rūmai primena Prancūzijos karalių rūmus, todėl dažnai jie vadinami „Šiaurės Versaliu“ arba „Palenkės Versaliu“. Šiandien matoma Balstogės rūmų forma iškilo Didžiojo karūnos etmono Jano Klemenso Branickio laikais, atskleisdamas karališkąsias ambicijas. Vėliau mokiniai įžengė į Farmacijos muziejų. Pavaikščioję ir apžiūrėję praeities liekanas patraukė į Kosciuškos aikštę šiek tiek pasivaikščioti, sukauptoms žinioms susigulėti. Akis paganę po Lipowa gatvėje stovinčią cerkvę nukeliavo modernaus miesto perlo, Šv. Rocho baltos bažnyčios link. Šis istorijos paminklas tai miesto širdis Rinkos aikštėje. Nepaprastai gera čia prisėsti, suvalgyti pietus arba atsigerti kavos…stebėti praeivius ir pajausti niekur neskubančių žmonių atmosferą. Tokia Kosciuškos aikštės išvaizda, kokia matoma šiandien sukurta visai neseniai 2009 metais. Iš tikrųjų vietos istorija tokia audringa, kaip ir viso miesto. Svarbu atsiminti, kad Balstogė, kaip ir sostinė Varšuva, II pasaulinio karo metu labai nukentėjo net 80% miesto dalies!

Vietos, kuriose mokiniai noriai lankėsi, išsiskiria ne tik kultūrine ir religine gyventojų įvairove, bet ir skania virtuve. Išvyka leido įsisąmoninti labai svarbų dalyką – skirtingų šeimų ir kilmės žmonės gyvena šalia gerbdami vieni kitų pasaulėžiūras ir padedami nepaisant ryškių skirtumų.

Skambėk, aidėk daina!
Kilk į dangų, kilk ir mus pažadink.
Pažadink darbui mus,
Palaimink džiaugsmui mus, kalboj laikyk mus.

Su saule, su meile
Grūdas dirvoj dygsta, grūdas dygsta.
Laukai, miškai ir ežerai
Dainuoja šiandien, broli, tau.

Duok ranką, broli!
Duok ranką medžiui, dainai, žmogui.
Per žalią žemę, žalią
Per meilės žemę,
Per duonos žemę,
Per laisvės žemę širdį neša
Baltieji sparnai.

Skambėk, aidėk daina!
Kilk į dangų, kilk ir mus palaimink.
Tai mes, tai mes, tai mes
Kalboj gyvi, dainoj mes esam gyvi.

Su saule, su meile
Auga mūsų dienos, mūsų amžiai.
Iš amžių kyla Lietuva
Iš amžių kyla Lietuva.

Duok ranką, broli!
Duok ranką medžiui, dainai, žmogui.
Per žalią žemę, žalią
Per meilės žemę,
Per duonos žemę,
Per laisvės žemę širdį neša
Baltieji sparnai.

Justinas Marcinkevičius

Daina ir šokis yra neatsiejama kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis. Gyvenimas nuolatos kupinas sunkių išbandymų, netekčių ir sunkumų, kurie atima galimybę džiaugtis bei plačiai šypsotis. Tačiau dainuodami, žmonės gali bent trumpam pamiršti visus rūpesčius ir su malonumu mėgautis sielą virpinančia melodija bei žodžiais.

Nuo pat gimimo vaikams dainuojamos lopšinės. Seniau žmonės susibūrę į didesnį ar mažesnį ratą, dirbdami įvairius darbus dainavo. Muzika lyg saldžiu šokoladu aplietas gardus torto gabalėlis, kurio žmogus niekuomet neatsisakys, nes ji visada pradžiugina ir maloniai nuteikia. Dainavimas suteikia žmonėms nuostabų jausmą, kylantį iš pačių sielos gelmių. Žmonės dainuoja, nes dainuodami gali užmiršti širdį slegiančius sunkumas ir rūpesčius. Taip pat, žmonės dainuoja ir norėdami pasilinksminti, atsipalaiduoti bei gerai praleisti laiką.

Šiemet (2024 m. birželio 14 d.) Punsko Mokyklos šventė skirta Lietuvos Dainų šventės šimtmečiui paminėti.  Ta proga paruošto koncerto metu skambėjo liaudies muzika, moksleiviai džiugino žiūrovus ne tik daina, bet ir šokiu. Moksleiviai pristatė Lietuvos Dainų šventės istoriją. Lietuvoje ji pirmą kartą surengta 1924 m. rugpjūčio 23 ir 25 d. Kauno Petro Vileišio aikštėje, Žemės ūkio ir pramonės parodos metu.  Šventė vadinosi „Dainų diena“, nes dainavo tik chorai. Svarbu paminėti, kad šio renginio iniciatorius buvo Juozas Žilevičius. Šventę atidarė prezidentas Aleksandras Stulginskis, pakvietęs sugiedoti Lietuvos himną. „Dainų dienos“ vyriausieji dirigentai: Juozas Naujalis, Stasys Šimkus ir Julius Štarka, o grupinių chorų dirigentai: Kostas Gurevičius, Mykolas Karka, Apolinaras Likerauskas, Vladas Paulauskas, Antanas Vaičiūnas. Pirmojoje „Dainų dienoje“ dalyvavo 77 chorai (3000 dainininkų), kurių klausėsi net 50 tūkstančių klausytojų. Noras dainuoti buvo didesnis už bet kokius iššūkius – choristai į šventę rinkosi ne tik traukiniais ir garlaiviais, bet ir pėsčiomis.

Per šimtą metų suauga medžiai, o žmogus, jei lemta nugyventi tokį amžių, jis pastebi kas gyvenime esmingiausia. Nors Mokyklos šventės moksleiviai dar visai jauni žmonės, tačiau koncerto metu kėlė klausimą: Kas yra šimtmetis? Kad ir ilgas gyvenimas jų priešaky, tačiau nuo jaunų dienų mokosi suprasti, kad tai nepaprastai prasminga kelionė asmeniniu, pilietiniu ir tautiniu požiūriu, apdovanota galimybe visada atsiremti į dainos gydomąją galią. Juk jau mūsų protėviai žinojo, kad daina kiekvienu gyvenimo periodu – džiūgaujant, dirbant ar užpuolus liūdnumui – dainuoti yra sveika. O kai melodija pasiekia širdy, tai ir šokti norisi. Mokyklos šventės jaunieji dalyviai myli šokį, dainą ir visą jungiančią muziką. Šis koncertas, tai jų įrodymas, kad jiems rūpi Lietuvos ir viso pasaulio lietuvius jungiantys minėjimai. Jie kuria šio krašto istoriją. Jie yra šimtmečio dalis.

Vida Uzdilienė

Šių metų birželio 15 dieną Punsko ugniagesių savanorių komanda švęs 90-ąsias įkūrimo metines. „Aušrelės“ redaktorė Agnė Karčiauskaitė-Jankauskienė paskatino mokyklos mokinius nupiešti piešinius. Atsirado daug norinčių padėkoti ugniagesiams už jų pavojingą darbą.

Birželio 11 dieną Punsko vešiojoje bibliotekoje vyko vaikų piešinių parodos atidarymas „Užgesink ugnį!“ Parodoje eksponuojami Punsko, Suvalkų, Seinų ir Vidugirių mokyklų vaikų piešiniai. 

Paroda veiks visą birželio mėnesį bibliotekos darbo valandomis. Galima ją taip pat apžiūrėti portale punskas.pl.

Parodos organizatoriai: „Aušrelės“ redakcija ir Punsko ugniagesių savanorių komanda.

Mokykla vykdė odos vėžio profilaktikos programą. Užsiėmimuose dalyvavo VII klasių mokiniai.

Užsiėmimų metu mokiniai susipažino su odos vėžio simptomais ir rizikos veiksniais. Sužinojo, kokių taisyklių laikytis, kokių veiksmų vengti, norint išvengti susirgimų. Vienas didžiausių odos vėžio susirgimų rizikos veiksnių yra saulė. Siekiant užkirsti kelią šiai ligai, reikalinga ankstyva diagnostika. Kuo anksčiau vėžys aptinkamas, tuo geresnės išgijimo galimybės.

Būkime budrūs, stebėkime savo odą, reaguokime į apgamų pakitimus.

            Š.m. birželio  3 d. mūs mokyklos bibliotekoje vyko susitikimas su lietuvių rašytoja, pedagoge, disidento A. Terlecko dukra  Vile Vėl ( tikr. Vilija Dailidienė).  Viešnia atvyko su savo anūke. Skaitytojų apsupta, gerėjosi Punsko ir Seinų krašto grožiu, džiaugėsi, kad mes taip   atkakliai  puosėlėjam lietuvių kultūrą ir kalbą. Autorė trumpai papasakojo apie save, prisiminė, ką jos vaikystėje reiškė būti tėvelio, kovotojo prieš komunistinį rėžimą dukra, supažindino su savo kūryba. Apsakymų rinkinyje „Kaip mes išgarsėjome“ ir apyskoje „Pereik, per tiltą kvailį“ rašytoja atskleidžia socialines šio meto problemas, emigrantų vaikų išgyvenimus dėl suaugusiųjų sprendimų, puikiai perteikia vaikų pojučius ir psichologiją.

Mokinius sudomino šilti ir jaudinantys rašytojos pasakojimai ir po oficialaus susitikimo jaunimas dar liko pabendrauti su svečiu. Gera buvo jausti sklindančią nuoširdumo energiją ir stebėti užsimezgusį ryšį.

Dėkojame rašytojai už įdomų susitikimą ir padovanotą knygą „ Kaip mes išgarsėjome“.

Susitikimas nufilmuotas. Norinčius  jį apžiūrėti, kviečiame į biblioteką.

                                                                       Bibliotekininkės ir mokyklos skaitytojai.

Birželio 5-ąją dieną I a, I b ir II a klasės mokinukai kartu su savo auklėtojomis Danute Svetlauskiene, Terese Degutiene ir Natalija Kalkauskiene įsimins kaip gražiausią pramogą. Tai buvo pasivažinėjimas per Vygrių nacionalinį parką ir Augustavo girią siauruoju geležinkeliu – siauruku, besigrožint gamta, kuri ranka pasiekiama iš traukinuko vagono. Kelionė per Vygrių nacionalinį parką ir Augustavo girią pirmyn ir atgal tęsėsi daugiau nei 2,5 valandos.

Vaikučiai sužinojo, kad per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai Plocično kaime pastatė didelę lentpjūvę, kad galėtų kirsti aplinkinių miškų medieną. Medienai transportuoti nuo lentpjūvės pro miškus iki Zelvos buvo nutiestas siaurasis geležinkelis. „Siauruko“ maršrutas tęsiasi 10 kilometrų. Šiuo metu tai yra tiesiog turistinė pramoga. Pramoga buvo ir mūsų mokyklos mažyliams.

Įdomu tai, kad kitas toks „siaurukas“ yra tik Lietuvoje – Anykščiuose. Džiugu, kad mokinukai galėjo tai pamatyti visai netoli Punsko krašto. Diena buvo giedra ir šilta, todėl visus pasitiko Suvalkų kraštas su gražia gamta, Vygrių nacionalinis parkas, puikūs ežerai, sengirės. Pasivažinėjimas „traukinuku“ visiems labai patiko.

1 2 3 29