2019 m. gruodžio 13 dieną Punske, Šlynakiemyje vyko Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio karžygio, Dainavos apygardos karininko, partizanų kapitono Jurgio Krikščiūno-Rimvydo 100-ųjų gimimo ir 70-ųjų žuvimo metinių minėjimas. Renginio metu bus pagerbtas su Jurgiu Krikščiūnu žuvęs jo adjutantas Vytautas Prabulis-Žaibas.
Moksleiviai paskaitė pranešimą apiepartizanų veiklą mūsų krašte, vėliau žiūrėjome filmo „Baladė apie Rimvydą ir Žaibą“. Tai buvo prasminga istorijos pamoka.
Vėliau klasių atstovai nuvyko į partizanų žūties vietą – Šlynakiemį. Ant kapo uždegė žvakeles ir padėjo gėles.
1945 m. pavasaris mūsų kraštą pasitiko ramiai. Neraudonavo vakarai nuo gaisrų. Neraižė dangaus maurodami bombonešiai. Bet vis dėlto nebuvo linksma, nedžiugino karo pabaiga.
Atėjo taika ir užgulė Lietuvą.
„Taika, kuri perveria širdis,
Taika, kur lūpas uždaro
Taika, kuri girdis ir žudo kaip karas“
Karas ne visiems pasibaigė. Greitu laiku mūsų krašte pasirodė pirmieji partizanai.
Adolfas Ramanauskas – Vanagas dienoraštyje užrašė: Kovodami tikėjome, kad ištversime keturis metus ir išsaugosim savo ginkluotas pajėgas. Nepalaužiamą lietuvių tautos valią ir ryžtą suvienijom su laisvo pasaulio jėgomis, kad planetoje visiems laikams būtų sunaikinta civilizacinė XX amžiaus gėda“
Ar jis tikėjo, kad pasaulio didžiosios šalys rems Lietuvą? Ar tuo tikėjo partizanų kapitonas Jurgis Krikščiūnas – Rimvydas, kuris daug kartų lankėsi Suvalkų krašte ir vis keliavo nešdamas žinias iš okupuotos Lietuvos? Mūsų krašto vaidmuo buvo labai paprastas. Buvome grandimi, kuri padėjo ryšininkams keliauti toliau į Vakarus. Čia, pasienyje, gyveno daug lietuvių ir veikė lenkų partizanai.
Vietos gyventojų pagalba partizanams buvo labai spontaniška, neorganizuota ir griežtai slapta. Sudarytas ryšių tinklas, susisiekimo takai, slėptuvės ir suteiktas prieglobstis pas patikimus asmenis.
Beveik visi pas mus pasirodę pirmieji partizanai ir ryšininkai buvo gimę Suvalkų trikampyje arba kažkur netoliese. Tarp jų ir Mockavoje gimęs Vytautas Prabulis – Žaibas, kuris kartu su Jurgiu Krikščiūnu – Rimvydu žuvo Juozo Jakimavičiaus valdose esančioje slėptuvėje Šlynakiemyje.
Pirmieji partizanai – tai dažniausia pogrindžio žvalgų vedliai per sieną. Ne svetimi jiems buvo pasienio kaimai, turėjo čia net giminių. Pradžioje visus būrė gerai Punske žinomas Adolfas Valenta – Ožys.
Pokario metais siena – tai 100 metrų pločio juosta, vadinama mirties zona. Už jos – 20 metrų suakėta juosta, toliau – spygliuotų vielų tvora. Prieš ją nutiestos vielos, kurias užkliudžius – iššaudavo raketos. Už vielų tvoros prasidėjo zonos. Pirmojoje – 500 metrų pločio nebuvo gyventojų. Antrojoje, 2 km. pločio zonoje jau gyveno žmonės. Į ją nebuvo galima laisvai patekti. 10 km. trečiosios zonos gyventojai pasuose turėjo pažymėtą spaudą ir todėl buvo ypač prižiūrimi.
Tokias kliūtis reikėjo įveikti partizanams kertantiems Lietuvos-Lenkijos sieną.
Mūsų krašte kirtosi Lietuvos ir Lenkijos partizanų keliai. Šios grupuotės stengėsi neužkirsti viena kitai į kelio. 1947 m. žiemą Puliukonių sodyboje vyko svarbus istorinis susitikimas. Jo metu J. Krikščiūnas-Rimvydas susitarė su Suvalkų-Augustavo apygardai atstovaujančiu Michalu Kaščiku dėl teritorijos, kurioje galėjo „netrukdomai“ veikti Lietuvos partizanai. Vakarinę teritorijos ribą apėmė Budziskas-Šipliškės-Žabariškės-Seivai-Krasnavas keliai. Iš tiesų tai istorinis įvykis. Nebuvo nė vieno susirėmimo tarp šių grupuočių. Tampa aišku, kad abi pusės suprato savo veiklos esmę ir reikšmę.
Vytautas Prabulis – Žaibas dažnai lankydavosi pas Pauliukonius Vaičiuliškėse. Ten turėjo tris bunkerius: vieną – Kupstyno baloje, kitą – medžiais apaugusiame Kapčiuko kalno šlaite, trečią- troboje po grindimis. Netoliese esančiame Budzisko kaime partizanai taip pat turėjo tris slėptuves: pas Vincą Judicką, Vincą Žukauską ir Pijų Remindavičių. Dienas leisdavo bunkeryje, o vakarais užsukdavo pas šeimininkus. Vietiniai žmonės bijojo tokių apsilankymų – galėjo juos susekti. Partizanų ryšininkė Teklė Pauliukonytė Kalvinskienė prisimena kunigo žodžius: „Prarasi pinigus- nieko neprarasi, prarasi sveikatą – neteksi pusės, prarasi drąsą – prarasi viską.“
Laikui bėgant partizanų jėgos silpo, gretos tirpo. Vakaruose gyvenantiems giminėms 1947 m. Jurgis Krikščiūnas– Rimvydas rašė : „Brangieji, dar prieš 3 metus nuo išsiskyrimo Panemunėje, kai riaumojimai fronto drebino orą. Daug vargo, ašarų ir kraujo nutekėjo, tačiau vis dar žmonijos kančios nesibaigia.(…) Velykis sėdi kalėjime, atrodo ir gali mirti, nes į pasimatymą su žmona atnešė jau ant neštuvų. Edis vedė kažkokią mergaitę iš džiovininkų sanatorijos. Jis grįžo iš kalėjimo ir turėjo gulti į sanatoriją. Kazys slapstosi ir negyvena Kaune. Sirka žuvo. Jurka ištremtas į Sibirą. Aš pats tarnauju miškų departamente, o viršininkas draugas Mirtis.“
Partizanų grupuotes vis dažniau infiltruodavo saugumo agentai. 1949 m. rugpjūčio 28 d. MGB ataskaitoje skaitome: „Suverbuotas „Vytautas“. Tokiu būdu ryšių punktas, Lietuvos banditų naudojamas emigracijos centrams, mūsų rankose.“
1949 metų žiemą Krikščiūnas ir Vytautas Prabulis apsistojo Šlynakiemio kaime, Jakimavičių miškelyje esančiame bunkeryje. Lemiamą gruodžio 14 dieną Jakimavičius užkalbino Rimvydą skųsdamasis, kad kažkas negera vyksta, nes naktimis slampinėja nepažįstami žmonės, o ir šunės iki paryčių loja. Krikščiūnas pareškė, jog išsikelia į kitą vietą.
Tą pačią gruodžio 14-osios vakarą jie pagalbos prašė pas Praną ir Veroniką Grigučius Šilainėje. Šeimininkas leido kluone išsikasti duobę bunkeriui. Per vieną naktį Rimvydas ir Žaibas pervertė mėšlą, iškasė duobę, sudėjo lubas, sienas apramstė lentomis. Švintant mėšlą sumetė ant bunkerio ir viską sutvarkė. Buvo pasiruošę persikelti.
Gruodžio 15 –osios rytą prasidėjo didžiausia mūsų krašte operacija, kurios tikslas buvo suimti besislapstančius Lietuvos partizanus. Prieš du žmones Vidaus Saugumo Korpusas pasitelkė 300 karių, 20 Suvalkų operacinių darbuotojų bei 20 MO (pilietinės milicijos) pareigūnų.
Operacijos planą sudarė Suvalkų apskrities jaunesnysis leitenantas Tarasevičius ir Balstogės vaivadijos jaunesnysis leitenantas Gorčica. Jis atrodė taip:
- 1 grupė (45 žmonės) iš trijų pusių apsups Trakelio mišką, išstatydami žmones, kad vieni kitus matytų – kas 20 metrų.
- 2 grupė (250 žmonių) bunkerį apsups žiedu nuo Trakelio miško šiaurinės pusės, aukščiau Slionzoko kaimo, uždarydama žiedu Šlynakiemį su jo kolonija, prie miško susidurdama su 1 grupe, išstatydami karius taip, kad vieni kitus matytų- kas 50 m.
- 3 grupė (50 karių) pajuda nuo Šaltėnų pusės per laukus iki Aleksandro Jakimavičiaus kolonijos drauge su sulaikytu „May“, kuris nurodys pušynėlį ir vietą, kurioje esti bunkeris.
Apsuptiems partizanams nebuvo galimybės išsigelbėti.
Šių tragiškų akimirkų liudininkai – Alfonsas Valinčius ir Juozas Jakimavičius. Išlikę jų pasakojimai.
A V
Alfonsui Valinčiui su pastote liepta nuvykti prie pušynėlio. Ten laukė jau Drūčių, Černelių bei kiti Šlynakiemio kaimo vyrai.
Partizanų bunkeris buvo meistriškai įrengtas, gerai užmaskuotas. Dėžutėje pasodintas medelis. Jį nukėlus, atsidarydavo slėptuvės anga.
J
Dalis bunkerio buvo jau nuardyta. Vyrams liepta lupti toliau. Kai ją atidarė, pakilo garas. Ant sienos kabojo Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Buvo ten keturi vienetai ginklų, du kepalai duonos, bidonas žibalo ir primusas, ant kurio virė valgyti. Bunkerio viduje stovėjo staliukas, tiesiog platesnė lenta. Čia Rimvydas rašydavo Lietuvos pasipriešinimo kovų istoriją. Visur švaru, sausa. Nors vietos labai mažai.
AV
Vytautas Prabulis gulėjo aukštielninkas. Šovė į burną.
J
Rankoje laikė Parabellum. Jurgis Krikščiūnas buvo sukniubęs. Iš galvos sruvo kraujas.
AV
Nusvirusioje rankoje laikė brauningą ir sunkiai alsavo. Tada į slėptuvę įšoko gydytojas. Bandė reanimuoti. Sunkiai alsuojantį Rimvydą išnešė saugumiečiai, o Jakimavičiui ir Černeliui liepė iškelti Prabulio kūną.
J
Atvyko Valinčius su pastote. Prabulio kūną saugumiečiai liepė guldyti į vežimą ir pridengti šiaudais. Suimtuosius pasodino šalia žuvusiojo. Išvežė į Šipliškes – į operacijos štabą. Sužeistasis kelyje mirė.
AV
Šipliškėse suimtuosius persodino į sunkvežimį ir nuvežė į Suvalkus. Čia, kareiviai Vytauto Prabulio kūną išmetė ir paliko prie kažkokio sandėlio, o suimtuosius uždarė į areštinę.
Abu Lietuvos partizanai žuvo. Jie palaidoti Suvalkų kapinėse. Tiksli palaidojimo vieta iki šiol nežinoma.Suvalkų lietuviai pastatė simbolinį kapą su antkapiu. 1950 metais Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio Prezidiumo nutarimu, po mirties Jurgis Krikščiūnas –Rimvydas apdovanotas Laisvės Kovos Kryžiumi, suteikiant Laisvės Kovotojo Karžygio garbės vardą. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, prezidento 1997 metų dekretu, suteiktas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas.