Punsko ir Seinų kraštas yra šiaurės ir rytų pusrutuliuose, Europos viduryje. Lenkijos šiaurės rytinėje dalyje nuo ašigalio iki Punsko yra apie 3800 km, o iki pusiaujo 6100 km. Punsko ir Seinų kraštas yra tarp 23˚10′ ir 23˚30′ rytų ilgumos, 53˚54′ ir 54˚20′ šiaurės platumos. Gamtiniu atžvilgiu Punskas ir Seinų kraštas yra Sūduvos aukštumos pietinėje dalyje ir Suvalkijos ežeryno rytinėje dalyje. Gyvename vidutinėje klimato juostoje todėl mūsų krašte ryškūs metų laikai. Pagal augaliją šis regionas yra mišriųjų miškų gamtinėje zonoje.

Pagal Lenkijos administracinį padalijimą priklauso Palenkės vaivadijai, Seinų ir Suvalkų apskričiai. Iš rytų ribojasi su Lietuva. Punsko ir Seinų krašte driekiasi svarbūs tarptautiniai keliai. Veikia trys perėjos: Budzisko, Trakiškių ir Aradnykų.

Punsko ir Seinų kraštas kaip ir Lietuva yra Rytų Europos platformos vakarinėje dalyje, tad žemės gelmes sudaro trys sluoksniai:

 kristalinis pamatas – sudarytas iš uolienų, archainės ir proterozoinės erų (sutinkama vid. 600 m.gylyje)

 iki kvarterinės nuosėdinės nuogulos, sudaryta iš uolienų kreida, klintys, dolomitas, mergeliai(jo storis siekia 550 metrų)

 kvartero danga – sutinkama 200-300 m. gylyje. Šį sluoksnį suklostė paskutinis Baltijos apledėjimas ir akumuliaciniai procesai. Sudaro žvyras, smėlis, molis, durpės.

Prieš 700 tūkst.m.klimatas labai atvėso. Mūsų krašto paviršių suformavo paskutinis ledynas atšliaužęs iš Skandinavijos. Manoma, kad ledynas pasitraukė maždaug prieš 10-13 tūkst. metų. Tada išryškėjo mūsų krašto reljefo bruožai: susiklostė kalvos, vanduo nuplovė smėlėtąsias lygumas-zandrus, išplovė slėnius, kuriuo dabar teka upės. Į daubas sutekėjus vandenims susidarė ežerai, dugninės moreninės kalvos. Punsko, Seinų krašto aukščiausiai iškilusios vietovės yra šiaurės vakarų dalyje. Tai Vaičiuliškių, Kalinavo, Vaiponios, Šaltėnų ir Punsko kaimai. Moreninės kalvos yra šiaurinėje ir rytinėje dalyje mūsų krašto (Kampuočiai, Pristavonys, Paliūnai, Sankūrai, Krasnavas, Jonaraistis, Burbiškiai, Krasnagrūda, Dusnyčia). Tarp kalvų yra įsiterpia ežerai pvz: Kampoučių- Akoutis, Paliūnų- Galadusis, Juodelis…

Pietinėje ir pietrytinėje dalyje aptinkamos smėlingos lygumos-zandrai, kurie tęsiasi nuo Trakiškių per Seinus Smalėnų link. Zandrinės lygumos yra Seinų ir Galadusio apylinkėje.

Punsko ir Seinų klimatui būdingas orų įvairumas. Dažnai būna, kad orai tą pačią dieną keičiasi kelis kartus.

Punsko ir Seinų kraštas yra vidutinėje šiltojo klimato juostoje, pereinamajame tarp jūrinio ir kontinentinio klimato tipe. Šis kraštas ypač daug turi kontinentinio klimato bruožų. Jis pasireiškia žemesnėmis vidutinėmis temperatūromis, ilgesnėmis žiemomis, mažesniais kritulių kiekiais. Daug įtakos mūsų krašto klimatui turi paviršiaus reljefas ir slenkančios oro masės. Vižainio ir Bobkalnio kalvos stabdo vyraujančias drėgnas oro mases, atslenkančias iš vakarų nuo Atlanto vandenyno. Iš rytų į Punsko ir Seinų kraštą atslenka kontinentinės vidutinių platumų oro masės. Atslinkus arktinėms oro masėms iš šiaurės, žiema būna dideli šalčiai, o vasarą vėsūs, drėgni orai. Arktinės oro masės atneša nepalankių mūsų kraštui reiškinių – pavasarines ir rudenines šalnas, kurios ypač kenkė žemės ūkiui. Punsko ir Seinų krašto vidutinė metinė oro temperatūra yra 6 C. Šalčiausi mėnesiai sausis, vasaris (-5 C). Šilčiausias – liepa (17 C). Vidutinis kritulių kiekis mūsų krašte- 550mm. Daugiausia kritulių iškrenta vasarą. Pasitaiko ir audrų – gegužės, birželio ir liepos mėnesį (vidutiniškai 10-15 audrų). Seinų apylinkėse jų mažiau. Punsko ir Seinų krašte dažniausiai pučia pietvakarių, vakarų ir šiaurės vakarų vėjas, vidutinis greitis 4-5m/s. Pasitaiko viesulai, kurie išverčia medžius, griauna stogus guldo javus ir t.t. Vegetacinis laikotarpis trunka vidutiniškai 190 dienų ( IV-X mėn.)

Storesnė sniego danga ir ilgiau laikosi Punsko apylinkėje (ypač šiaurinėje dalyje)

Tam tikrose vietose – nedidelėje erdvėje susidaro mikroklimatas.

Dieną, kai saulė įšildo namų stogus, sienas, gatvių grindis, įšildo orą. Todėl mieste ypač maždaug 1 C aukštesnė temp. negu … lauke. Be augalų ir tamsi dirva: greičiau įšyla, nei vandens paviršius. Mikroklimato skirtumai ryškesni kalvotose vietose. Netgi nedidelių aukštumų šlaituose, jeigu jų padėtis saulės spindulių ir vyraujančių vėjų atžvilgiu yra vienoda, gerokai skiriasi ir temp. ir kritulių kiekis. Tinkamai sustatyti pastatai, sudaro … , o klaidingai – skersvėjį. Kartais tai neigiamas veiksnys, statoma todėl, kad skersvėjai leistų užteršta orą.

Žmogus išmoko pasinaudoti mikroklimatu: pietiniuose kalvų šlaituose veisia sodus, sodina šilumą mėgstančius augalus, ankstyvesnes daržoves.

Punsko ir Seinų krašto paviršiniai ir požeminiai vandenys sudaro vieną iš gamtinės aplinkos komponentų. Kartu jie ir sudėtinė mūsų kraštovaizdžio dalis. Punsko ir Seinų kraštas, kaip ir visa Lietuva, yra drėgmės pertekliaus zonoje. Neišgaravusi kritulių dalis papildo požeminius vandenis, kita nuteka žemės paviršiumi i upės ir ežerus.

Upės. Visas mūsų kraštas priklauso Nemuno baseinui.

Didžiausia Punsko ir Seinų krašto upe – Seina (Ienk. Marycha). Jos ilgis nuo aukštupio iki Juodosios Ančios, į kurią įteka, yra 81 km. Seina ir jos intakai sudaro sudėtingą upių tinklą. Ji pradžią gauna iš versmių bei mažų upelių, įtekančių į Punsko ežerą. Iš jo išteka Seivos vardu, tai Sei­nos aukštupys – 14 km ilgio. Seiva teka per Punios, Meldzinio, Bebručio, Juodelio ežerus ir įteka į Seivio ežerą. Susijungusi su Šalčia, upelė pakeičia var­dą į Juodąją. Juodoji teka per Smalėnus, Smalėngirį, Ramoniškę, Michnovcus, Babonis, Marcinkaičius ir įteka į Seino ežerą. Iš Sei­no išteka jau Seinos (Mary­cha) vardu ir teka pro Sei­nų miestą, Gibų kaimą i Mario (Pomorze) ežerą. Žemu­pyje Seina tampa didoka upe ir įteka i Juodąją Ančią Baltarusijoje. Seina turi ke­liolika intakų. Punsko ir Sei­nų krašte yra trys didesni in­takai.

Seinos intakai Punsko ir Seinų krašte.

Intako pav. Ištakos Ilgis (km) Kaimai, per kuriuos teka
Šalčia

Akuotė

Rubežanka

Ramonų k.

Akuočio ež.

Skarkiškių k.

13

11

6

Zervynai,Vengelnia,
Šaltėnai, Šlynakiemis
Peleliai, Navinykai,
Didžiuliai, Vilkapėdžiai
Klevai, Ramoniškė

Kilčėnai, Klevai,
Lumbiai

Vandeningiausios upės mūsų krašte yra pavasarį, tirpstant sniegui. Labiausiai nusenka ankstyvą rudenį.

Ežerai Punsko ir Seinų krašte palyginti labai jauni. Jiems ne daugiau kaip 10-13 tūkstančių metų, nesjie susidarė pasibaigus paskutiniam apledėjimui.

Mūsų krašto ežerai ledyninės kilmės. Rininiai ežerai primena upę, jie ilgi, siauri, gilūs, dažnai vingiuoti, krantai statūs. Tokio tipo ežerai yra Galadusis, Beržinis (Berżniki), Klevas (lenk. Szejpiszki), Plaskis, Klevaitis, Bokšys.

Ledo guolio ežerai susiformavo atitrūkus ir ištirpus dideliems ledo luistams. Tokio tipo ežerai tai Seivis, Kampuotis, Punia, Vaičuliškių, Juodelis.

Didžiausias mūsų krašto ežeras yra Galadusis. Jo plotas 737 ha, gylis – 55m, ilgis – 10,6 km. Krantai statūs, vingiuoti; dugnas nelygus, vietoms jis iškyla į paviršių ir sudaro salas. Iš viso ežere yra šešios salos, kurios užima 8,5 ha ežero ploto. Ežero šiaurine dalimi tęsiasi Lietuvos ir Lenkijos siena. Į rytus nuo Galadusio yra antras pagal dydį Alno ežeras. Jo plotas 158 ha, gylis – 15m. Mūsų krašte gausu ir mažesnių ežerų. Jie išsibarstę po visą kraštą. Punsko valsčiuje priskaičiuojama 11 ežerų, o Seinų valsčiuje 20 ežerų.

Punsko ir Seinų krašto ežerai.

Ežerio pavadinimas Plotas (ha) Gylis (m) Valsčius
Galadusis Alnas

Bokšys

Beržinis

Klevas

Seivis

Seinas

737 158

96

81

72

55 15

22

39

22

Seinų Seinų

Punsko

Seinų

Seinų

Punsko

Seinų

 Požeminiai vandenys. Jie vartojami buityje, gerti. Požeminiai vandenys maitina mūsų krašto upes ir ežerus. Jie kai kur atsiveria iš požeminių vandens versmių, tos vietos vadinamos šaltiniais.

Mūsų krašte plačiai vartojami vandenys, slūgstantys ant pirmo vandeniui nelaidaus sluoksnio. Kasami šulniai, ir iš jų semiamas vanduo. Jie slūgso nevienodame gylyje, todėl vienur šuliniai yra gilesni, o kitur seklesni. Slūgsojimo gylis priklauso nuo uolienų sudėties. Ten, kur uolienos laidžios (smėlis, žvyras), jie gali būti giliai, pvz., Smalėnų apylinkėje, į pietus nuo Seinų. Kalvotame moreniniame reljefe, ten, kur uolienos mažiau laidžios (molis, priemolis), gruntinio vandens gylis yra įvairus: 3-5 m, kai kur viršija 10m.

Pastaraisiais metais didelę reikšmę turi patys švariausi mažai mineralizuoti tarpsluoksniniai vandenys. Jų slūgsojimo gylis yra žymiai didesnis nei gruntinių vandenų, todėl norint juos pasiekti, gręžiami giluminiai šuliniai. Iš jų vandentiekiais tiekiamas vanduo gyventojams.

GYVŪNIJA

Klimatui atšilus ir ėmus augti miškams, paplito taigos gyvūnai ir paukščiai: briedžiai, bebrai, geniai, elniai… Pagal tai, kur gyvena, gyvūniją skirstome į: miškų, pievų, pelkių, vandens ir kultūrinio kraštovaizdžio.

Miškų gyvūnija. Mūsų krašto miškuose gyvena plėšrieji (vilkai, kiaunės, lapės), kanopiniai (elniai, briedžiai, stirnos, šernai) gyvūnai, graužikai (voverys, miegapelės), ropliai (driežai, antys). Gausu ir paukščių (kėkštai, geniai, pelėdos, lakštingalos, volungės, strazdai). Pelkėse gyvena pempės, pievinės lingės, varlės, žalčiai ir vėžliai.

Kultūrinio kraštovaizdžio gyvūnija. Čia gyvūnai yra prisitaikę gyventi žmogaus kaimynystėje. Mums geriausiai žinomi paukščiai tai: žvirbliai, vieversiai, gandrai, šarkos, kregždės, varnos. Iš žinduolių: šeškai, pilkieji kiškiai.

Vandens gyvūnija- tai upių, ežerų, balų gyvūnija. Ežeruose gyvena žuvys tokios kaip: lydekos, ešeriai, karosai, šamai, unguriai. Yra ir vandens paukščių(narai, gulbės, laukinės antys).

Paukščių migracija. Nedaugelis paukščių rūšių gyvena nuolat mūsų krašte. Dauguma šaltuoju metų laiku išskrenda į šiltesnius kraštus. Kai kurių jų rūšių galima pamatyti tik žiemą. Pagal polinkį sezoniškai keisti buvimo vietą paukščiai skirstomi į sėslius, klajojančius ir migruojančius. Sėslūs paukščiai: žvirbliai, šarkos, kurapkos visus metus nesitraukia iš gimtųjų vietų.

Be rezervatų saugomi yra atskiri gamtos komponentai- gamtos paminklai. Jiems priskiriami pavieniai medžiai, akmenys ir kiti objektai turintys mokslinę, kultūrinę, istorinę ar pažintinę reikšmę.

Saugomi objektai Punsko- Seinų kraštuose:

Gamtos paminklas Aukštis (m) Apimtis (m) padėtis
akmuo 0,7 8,6 Jonaraistis
akmuo 0,5 7,2 Paliūnai
akmuo 1,1 7,9 Burbiškiai
akmuo 0,8 7,1 Paliūnai
akmuo 1,0 6,6 Kreivėnai
baltoji tuopa 24,0 4,8 Raistiniai
paprastasis klevas 29,0 5,2 Vidugiriai
smulkialapė liepa 24,0 3,7 Šaltėnai
smulkialapė liepa 18,0 2,9 Kreivėnai
juodoji tuopa 20,5 5,1 Paliūnai
paprastoji pušis 20,0 5,1 Bubeliai
kadagys 9,0 0,4 Sankūrai

Žmones norint išsaugoti Punsko ir Seinų krašto kraštovaizdį, gyvūnus ir augalus, gamtos paminklus, įsteigė saugomas teritorijas – rezervatus.

Saugoma teritorija- tai sausumos ar vandens plotas, kuriame dėl jo savitumo valstybė yra nustačiusi apsaugos ir naudojimo rėžimą.

Rezervatas- sausumos arba vandens kur griežtai saugoma kraštovaizdžio visumą.

Punsko ir Seinų krašto saugomi gyvūnai:

 juodasis gandras, vieversys, pievinė lingė, lakštingala, paprastasis suopis, žaltys, gulbė, baltasis gandras, paprastoji angis.

Punsko ir Seinų krašto saugomi augalai:

 pakalnutė, raktažolė, pelkinis gailis, vandens lelija, pataisas, putinas, palemonas, rusmenė.

Norint apsaugoti pavienes augalų ir gyvūnų rūšis, yra tikslinga saugoti didesnį plotą. Dėl to steigiami rezervatai. Mūsų krašte yra 5 svarbiausi ir įžymiausi rezervatai:

 Bebrutis- įsteigtas Šlynakieme; jame saugomi yra bebrai
 Seinos- įsteigtas Smalėngiryje; jame saugomi bebrai
 Dempis- įsteigtas prie Mario ež.; jame saugomi ežerai ir prie jų esantys miškai
 Kukliai- įsteigtas į pietryčius nuo Mario ež.; jame saugomas Maros slėnio kraštovaizdis
 Bognos- įsteigtas Žagarių pelkėse, manoma, kad čia labiausiai paplitus paprastoji angis, kuri yra saugoma.