Tomas Berneckas
Istorijos keliu į Pščelnyką…
Liepos 18–20 dienomis Punsko Dariaus ir Girėno mokyklos septintokai kartu su auklėtojomis Dalia Makauskiene ir Vida Uzdiliene leidosi į išvyką, skirtą 93-iosioms Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žūties metinėms paminėti. Išvyka kasmet rengiama pagal Lenkijos lietuvių draugijos projektą „Dariaus ir Girėno transatlantinio skrydžio metinių minėjimas“, kurį rėmė Lenkijos Respublikos vidaus reikalų ir administracijos ministerija. Svarbiausia mūsų kelionės dalis buvo apsilankymas Pščelnyke – vietoje, kur 1933 metų liepos 17 dieną tragiškai baigėsi legendinis Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydis per Atlantą. Ši vieta ypač mums turi ypatingą reikšmę. 2004 metais Punsko pagrindinei mokyklai buvo suteiktas garbingas Dariaus ir Girėno vardas, todėl dalyvavimas lakūnų žūties metinių minėjime Pščelnyke jau yra tapęs gražia ir prasminga tradicija. Sekmadienį atvykę į Pščelnyko mišką dar prieš prasidedant iškilmėms buvome šiltai sutikti Myslibužo miesto mero Piotro Sobolewskio. Kasmet jie nuoširdžiai pasitinka Punsko mokyklos delegaciją ir pabrėžia, kad mūsų dalyvavimas šiose iškilmėse yra svarbus ir labai vertinamas. Ceremonijoje dalyvavo Lietuvos ambasadorius Lenkijoje Valdemaras Sarapinas kartu su Lietuvos ambasados Lenkijoje delegacija, Lietuvos garbės konsulas Ščecine Wiesławas Wierzchoś, Lenkijos ir Lietuvos įstaigų vadovai, vietos savivaldos atstovai bei gausus būrys svečių iš abiejų šalių. Minėjimas prasidėjo Žodžio liturgija. Vėliau skambėjo Lietuvos ir Lenkijos valstybių himnai, tylos minute buvo pagerbtas Stepono Dariaus ir Stasio Girėno atminimas. Susirinkusiuosius pasveikino Myslibužo meras Piotras Sobolewskis, o Lietuvos ambasadorius Valdemaras Sarapinas padėkojo Myslibužo savivaldybei, Lietuvos garbės konsului, Dariaus ir Girėno vardo mokyklų Myslibuže ir Punske vadovams bei mokytojams už nuoširdžiai puoselėjamą lakūnų atminimą. Kalbose ne kartą nuskambėjo mintis, kad Pščelnykas yra ne tik istorinės atminties vieta, bet ir simbolinis tiltas, jungiantis Lietuvą ir Lenkiją, primenantis draugystės, ir bendros istorijos svarbą. Ypatingai jautri ceremonijos akimirka buvo mūsų mokyklos mokinių pasirodymas. Pasipuošę tautiniais drabužiais jie garbingai stovėjo prie mokyklos vėliavos, atliko dainą ir du muzikinius kūrinius, skirtus Stepono Dariaus ir Stasio Girėno atminimui pagerbti. Jaunųjų atlikėjų pasirodymas suteikė iškilmingumo ir dar kartą priminė, kad didvyrių žygdarbis gyvas ne tik istorijos vadovėliuose, bet ir jaunųjų kartų širdyse.
Nepamirštama kelionė į Berlyną
Į kelionę išvykome diena anksčiau, kad prieš minėjimo iškilmes Pščelnyke, galėtume visą šeštadienį skirti Berlynui – miestui, kurio istorija, kultūra ir modernumas paliko neišdildomą įspūdį. Šią pažintinę išvyką į Berlyną suorganizavo auklėtojos Dalia Makauskienė ir Vida Uzdilienė, suteikusios galimybę ne tik aplankyti svarbiausias miesto vietas, bet ir praturtinti savo istorines bei kultūrines žinias.
Pirmoji mūsų stotelė buvo Ščecinas. Po ilgos kelionės, jau vakarop pasivaikščiojome po vieną gražiausių miesto vietų – Jano Kasprovičiaus parką, kuriame tarp žalumos didingai stūkso Trijų erelių paminklas. Įspūdingas, net 22,5 metro aukščio Gustavo Zemłos sukurtas monumentas vaizduoja tris iš lizdo kylančius bronzinius erelius. Jie simbolizuoja tris lenkų kartas, prisidėjusias prie pokarinio Ščecino atstatymo. Ramus vakaras parke leido pajusti miesto dvasią ir tapo gražia įžanga į tolimesnius kelionės įspūdžius.
Kitą rytą mūsų laukė Berlynas – miestas, kuriame kiekviena gatvė ir kiekvienas pastatas pasakoja savitą istoriją. Pirmiausia aplankėme garsųjį Berlyno sienos fragmentą – didžiausią pasaulyje po atviru dangumi veikiančią meno galeriją. Kadaise beveik keturių metrų aukščio ir 39 kilometrų ilgio siena buvo padalytos Vokietijos simbolis, o šiandien ji primena laisvės siekį ir susivienijimo džiaugsmą. Ant jos daugiau kaip 120 menininkų iš 21 šalies sukūrė šimtus piešinių, įamžinusių dramatiškus Europos istorijos įvykius. Ypatingą dėmesį patraukė legendinis „Trabant“ automobilis, tarsi prasiveržiantis pro sieną, ir visame pasaulyje atpažįstamas Leonido Brežnevo bei Ericho Honeckerio „broliško bučinio“ piešinys. Toliau keliavome prie Brandenburgo vartų – neabejotinai vieno svarbiausių Berlyno simbolių. Per daugiau nei du šimtmečius jie tapo daugelio istorinių įvykių liudininkais – matė Napoleono kariuomenę, Vokietijos padalijimą ir džiaugsmingą šalies susivienijimą po Berlyno sienos griūties. Šiandien vartai simbolizuoja taiką, vienybę ir laisvę. Didžiausią įspūdį daugeliui paliko Reichstagas – Vokietijos parlamento rūmai. Pakilus į stiklinį kupolą atsivėrė kvapą gniaužianti Berlyno panorama. Iš čia puikiai matėsi ir vienas ryškiausių miesto akcentų – 365 metrų aukščio Berlyno televizijos bokštas, pastatytas 1969 metais tuometiniame Rytų Berlyne. Dėl savo elegantiškos formos jis dažnai vadinamas „dantų krapštuku“, o iki šiol išlieka vienu atpažįstamiausių miesto simbolių. Pasivaikščiojome ir gyvybingoje Aleksandro aikštėje, arba tiesiog „Alex“, kaip ją vadina berlyniečiai. Šiandien tai modernus miesto centras, kupinas žmonių, kavinių ir parduotuvių, tačiau nedaugelis žino, kad prieš kelis šimtmečius čia vyko galvijų turgūs. Pokariu aikštė buvo visiškai pertvarkyta ir tapo vienu svarbiausių Rytų Berlyno centrų. Ne mažiau nei istorinės vietos mus sužavėjo ir Berlyno muziejai. Tikru atradimu tapo interaktyvus Berlyno technikos muziejus (Deutsches Technikmuseum) bei šalia įsikūręs „Spectrum“ mokslo centras. Čia buvo galima ne tik stebėti eksponatus, bet ir patiems atlikti įvairius eksperimentus, išbandyti fizikos dėsnius bei suprasti, kaip veikia daugelis mus supančių technologijų. Smagių emocijų suteikė ir miesto centre aplankytas Iliuzijų muziejus (Museum der Illusionen), kvietęs pažvelgti į pasaulį kitaip, patirti netikėtų optinių iliuzijų ir išbandyti savo pastabumą. Visos kelionės metu mus lydėjo puiki gidė Mirosława Pajewska-Patyna, kurios pasakojimai padėjo geriau pažinti lankomų vietų istoriją. Ši kelionė tapo ne tik istorijos pamoka, bet ir puikia galimybe pažinti Europos kultūrą, architektūrą bei mokslo pasiekimus. Parsivežėme daug įspūdžių, naujų žinių ir gražių prisiminimų.
2025/2026 mokslo metų pabaiga
Baigiantis dar vieneriems mokslo metams, galime pasidžiaugti mokinių pasiekimais, prasmingais renginiais, išvykomis, konkursais ir kasdiene veikla. 2025/2026 mokslo metais Punsko Dariaus ir Girėno pagrindinę mokyklą lankė 213 mokinių. Šie metai buvo kupini naujų žinių, iššūkių, draugystės akimirkų ir bendrų laimėjimų, kurie praturtino kiekvieną mokyklos žmogų. Ypatingu mokslo metų akcentu tapo Mokyklos šventė – graži tradicija, suburianti mokinius, mokytojus, tėvus ir svečius. Šventės metu netrūko meninių pasirodymų, nuoširdžių padėkų ir jausmo, primenančio, kad mokykla yra draugystės namai.
Svarbu, kad mūsų mokykloje dar kartą įteikta mokytojo Jeronimo Šalčiūno piniginė premija. Ji skiriama mokiniams už aukštus mokslo pasiekimus, pavyzdingą elgesį, aktyvų dalyvavimą lietuvių kultūriniame gyvenime bei mokyklos garsinimą konkursuose.
Šių metų premijos laureatėmis tapo ketvirtokė Silvija Aleksaitė, šeštokės Paulina Milončytė ir Irmina Makauskaitė bei aštuntokės Greta Nevulytė ir Uršulė Aleksaitė. Jų atkaklus darbas, atsakingas požiūris į mokslą ir aktyvi veikla yra puikus pavyzdys. Ši dovana – kur kas daugiau nei finansinis paskatinimas. Tai prasmingas įvertinimas, skatinantis jaunus žmones siekti žinių, ugdyti vertybes, puoselėti lietuvių kalbą ir kultūrą. Tokios iniciatyvos primena, kad pastangos, darbštumas ir meilė tėvynei yra vertybės, kurios nelieka nepastebėtos. Mokytojas Jeronimas Šalčiūnas savo gyvenimu ir veikla liudija ištikimybę gimtajai kalbai, tautinei savimonei. Jo rūpestis jaunąja karta bei nuolatinis dėmesys mokyklai rodo, kaip svarbu perduoti tautines ir kultūrines vertybes ateities kartoms. Nuoširdžiai dėkojame Mokytojui už jo kilnią iniciatyvą, palaikymą ir tikėjimą jaunais žmonėmis. Jo pavyzdys įkvepia mus branginti savo šaknis, puoselėti lietuvybę. Ačiū Jums, Mokytojau, už gerumą, dėmesį ir prasmingus darbus.
Dėkojame visiems, kurie prisidėjo prie šių mokslo metų sėkmės – mokiniams už pastangas, mokytojams už atsidavimą, o tėvams už palaikymą. Linkime visiems gražios, saulėtos ir saugios vasaros, kad rudenį į Punsko Dariaus ir Girėno pagrindinę mokyklą sugrįžtume pailsėję, kupini naujų jėgų ir įkvėpimo siekti dar didesnių tikslų.
Saugios vasaros atostogos
Vasara – tai ne tik džiaugsmo, poilsio ir kelionių metas. Tai taip pat puiki proga priminti jaunimui saugaus elgesio taisykles, parengti juos saugiam vasaros poilsiui bei supažindinti su tinkamu elgesiu kasdienėse ir kritinėse situacijose. Būtent todėl Seinų rajono policijos komisariato pareigūnai ir ugniagesiai surengė prevencinę veiklą mūsų mokyklos mokiniams, vykdydami visoje šalyje organizuojamą akciją „Saugios vasaros atostogos“.
Susitikimo prie Punios ežero metu pareigūnai su vaikais ir jaunimu kalbėjosi apie saugumą įvairiose gyvenimo situacijose. Mokiniai sužinojo, kaip išvengti pavojų vasaros poilsio metu prie vandens telkinių, kalnuose ir kelyje. Policijos pareigūnės priminė saugaus elgesio taisykles bei atsakomybę už save ir kitus.
Didžiausias dėmesys buvo skirtas atsakingam elgesiui prie vandens telkinių. Pareigūnai pabrėžė, kad vanduo yra stichija, su kuria negalima rizikuoti. Jie taip pat priminė, kad kiekvieno mūsų saugumas pirmiausia priklauso nuo mūsų pačių. Vėliau mokiniai stebėjo parodomąją gelbėjimo operaciją – skęstančio žmogaus gelbėjimą ir pirmosios pagalbos suteikimą.
Susitikimo pabaigoje pareigūnai dar kartą priminė, kad pastebėjus skęstantį žmogų negalima likti abejingiems – būtina nedelsiant kviesti pagalbą ir skambinti skubiosios pagalbos telefonu 112.
Mokinių savivaldos atstovų apsilankymas šunų prieglaudoje
Mokinių savivaldos atstovai apsilankė šunų prieglaudoje „Cyganowo“ Konstantinovkoje. Vizito metu jie perdavė nupirktą šunų maistą ir antkaklius, taip prisidėdami prie kasdienės prieglaudos gyvūnų priežiūros.
Didžiausią džiaugsmą mokiniams suteikė pasivaikščiojimai su šunimis. Jie su dideliu entuziazmu vedžiojo keturkojus, skyrė jiems savo laiką, dėmesį ir rūpestį. Daugeliui prieglaudos šunų tai buvo puiki galimybė aktyviai praleisti laiką ir pabendrauti su žmonėmis.
Apsilankymas prieglaudoje tapo vertinga gerumo, atsakomybės ir jautrumo gyvūnų poreikiams pamoka. Tikimės, kad tokios iniciatyvos bus tęsiamos ir ateityje.
Mokyklos šventė
Birželio 19 dieną Punsko lietuvių kultūros namuose vyko ypatinga mūsų mokyklos šventė, subūrusi mokinius, mokytojus, tėvus. Renginį organizavo mokytoja Vida Uzdilienė, mokinių savivaldos globėja. Jai talkino istorijos mokytoja Onutė Vaznelienė, lietuvių kalbos mokytoja Dalia Makauskienė, muzikos mokytoja Irena Kalinauskienė bei mokytoja Birutė Venslauskienė. Lenkiškų klasių mokinius renginiui ruošė mokytojas Tomas Berneckas – savivaldos globėjas ir lenkų kalbos mokytoja – Zita Ivoškienė.
Šių metų šventės tema buvo Seinų lietuvių kunigų seminarija. Neatsitiktinai pasirinkta ši tema – 2026 metais minime 200-ąsias Seinų kunigų seminarijos įsteigimo metines. Ši seminarija buvo vienu svarbiausių lietuvybės, kultūros ir tautinės savimonės židinių mūsų krašte, išugdęs daug iškilių dvasininkų, švietėjų ir tautos veikėjų.
Programa truko ilgokai, tačiau nė viena akimirka neprailgo. Dar kartą įsitikinome, kiek daug talentingų jaunų žmonių mokosi mūsų mokykloje. Dainos, šokiai, muzika ir jautriai tariami žodžiai susiliejo į vieną prasmingą pasakojimą apie mūsų istoriją, kalbą ir tautinę tapatybę.
Šventę pradėjo trečiokai su giesme „Dievo vaikas aš“, kuriuos paruošė mokytoja Birutė Venslauskienė. Vaikai ne tik giedojo, bet ir grojo ukulelėmis, saksofonu bei smuiku. Jų nuoširdumas ir vaikiškas tikėjimas iš karto sukūrė ypatingą renginio nuotaiką.
Vėliau Greta ir Olivija priminė Suvalkijos vardo kilmę bei Seinų seminarijos įsteigimo aplinkybes. Po jų skambėjo trečiokų atliekama daina „Skrisk, svajone mano“. Juos paruošė mokytoja Birutė Venslauskienė kartu su auklėtojomis, mok. Danute Svetlauskiene ir mok. Terese Degutiene.
Sužavėjo ir mūsų mokyklos antrokai, kurie padainavo dainą „Tėviškėlė”. Juos ruošė mokytojos Irena Vaičiulienė, Aldona Zdanavičienė ir Birutė Venslauskienė. Antrokai puikiai pašoko šokį „Katins juods”. Juos paruošė mokytoja Edita Balkevičienė.
Sonata, Gabrielis ir Nataša kalbėjo apie „Tautišką giesmę“, Vinco Kudirkos „Varpą“ ir klieriką Antaną Staniukyną. Ypač jautri buvo man akimirka, kai deklamavau žodžius apie „Varpo“ gaudimą, kviečiantį budinti tautą, netingėti ir reikalauti pirmiausia iš savęs. Ši mintis tapo prasmingu priminimu visiems susirinkusiems, kad ir šiandien kiekvienas esame atsakingi už savo darbus, kalbą ir bendruomenę.
Mokiniai, kuriuos ruošė mokytoja Irena Kalinauskienė, atliko dainą, o Gabrielis, Norbertas ir Uršulė sujaudino klausytojus tekstais apie knygą, meilę tėvynei, laisvę, spaudos draudimo laikus ir knygnešių pasiaukojimą.
Didelio susižavėjimo sulaukė ir Ninos atliekama daina „Laikas negydo“. Jai pianinu akompanavo Ina Misiukonytė. Jautrus atlikimas ne vienam klausytojui palietė širdį.
Kornelijus priminė Antano Baranausko, Seinų ir Jono Jablonskio reikšmę mūsų kultūrai. Gytis kalbėjo apie pirmąjį lietuvišką pamokslą, o Sara ir Lukas – apie gyvą Punsko parapijos veiklą bei Baranausko sukurtas giesmes.
Matas, Lukas, Irmina, Greta, Milda ir Hubertas atliko instrumentinį kūrinį, kuris tapo dar vienu gražiu jaunųjų talentų liudijimu. Greta pasakojo apie laikraštį „Šaltinis“, o Silvija, Inga ir Gerda kalbėjo apie lietuvių kalbą kaip tautos šventovę bei apie mokslo vyrus, kurie ją puoselėjo ir saugojo. Dar viena graži instrumentinė kapela – mokytojos Irenos Kalinauskienės suburti ketvirtokai. Nuostabu klausyti jaunų atlikėjų.
Ypatingų aplodismentų sulaukė mokytojos Alicijos Petruškevičienės paruošti aštuntokai. Jų atliktas šokis buvo kupinas jaunatviškos energijos, elegancijos ir nuoširdumo.
Taip pat Greta Nevulytė dar kartą sužavėjo visus savo balsu, atlikdama dainą „Padovanojau“. Tai buvo nuostabus atlikimas, sulaukęs gausių aplodismentų ir šiltų žiūrovų įvertinimų.
Vėliau Ina pristatė prisiminimų tekstus, o paskutinėje renginio dalyje Paulina, Irmina, Nadija ir Inga kalbėjo apie tautinį solidarumą, apie tai, kad lietuviais esame gimę ir turime branginti savo paveldą bei atsakomybę jį perduoti ateities kartoms.
Šventę vainikavo mokytojos Birutės Venslauskienės su meile paruoštas seserų Inesos ir Irminos Makauskaičių pasirodymas. Pasipuošusios tautiniais drabužiais jos atliko dainą „Viešpaties lelija“, grodamos ukulele ir smuiku. Tai buvo labai jautri ir simboliška renginio pabaiga – tarsi padėka mūsų protėviams, mokytojams ir visiems, kurie saugo lietuvišką žodį šiame krašte.
Ši šventė dar kartą parodė, kad mūsų mokykla yra ne tik žinių, bet ir vertybių, tradicijų bei draugystės namai. Ačiū tėvams, direkcijai, mokytojams, kad šiandien drąsiai kalbame apie savo šaknis, puoselėjame lietuvių kalbą, dainą ir istoriją. Tegul šios dienos prisiminimai dar ilgai išlieka mūsų širdyse, o Seinų seminarijos jubiliejus įkvepia mus dar labiau branginti tai, ką paveldėjome iš ankstesnių kartų.
Olivia Venslauskaitė VII kl. mokinė
Lietuviška giesmė Augustave – kai talentas ir tikėjimas kalba viena kalba
Mokykloje mokomės daugybės dalykų – kalbų, matematikos, istorijos, gamtos mokslų. Tačiau ne mažiau svarbu mokytis būti geru žmogumi, gerbti kitus, atrasti gyvenimo vertybes, ugdyti jautrumą kitam ir stiprinti savo tikėjimą. Apie tai dažnai kalbame ir tikybos pamokose, o tai ką išmokstame mokykloje, neretai tęsiasi ir po pamokų. Mokytoja Birutė Venslauskienė šias vertybes padeda ugdyti ne tik klasėje, bet ir vadovaudama grupei „Kairos“, skatindama vaikus ir jaunimą giedoti, muzikuoti, drąsiai naudoti savo talentus ir per muziką liudyti tikėjimą.
Birželio 20 dieną, grupė „Kairos“, kurioje gieda ir muzikuoja mūsų mokyklos mokiniai bei absolventai, dalyvavo Augustavo Eucharistinių giesmių peržiūroje-konkurse. Kelionė buvo ypatinga – pelnėme I vietą, tačiau svarbiausia buvo ne apdovanojimas.
Labiausiai džiaugėmės galėdami giedoti lietuvių kalba. Atvykome iš Punsko krašto, kuriame lietuviškas žodis perduodamas iš kartos į kartą, todėl mums buvo svarbu savo gimtąja kalba šlovinti Dievą ir už Punsko ribų. Jautėme, kad į Augustavą nuvežėme dalelę savo namų, savo tradicijų ir savo tapatybės. Lietuviški giesmių žodžiai tą dieną tapo malda, kuri sklido iš mūsų širdžių.
Buvo labai gera matyti tiek daug vaikų ir jaunų žmonių, kurie savo laisvalaikį skiria muzikai, giesmei. Klausydamiesi kitų atlikėjų supratome, kokia didelė dovana yra muzika. Nors visi giedojome skirtingomis kalbomis ir skirtingais stiliais ir esame iš skirtingų vietų, mus jungia tas pats troškimas – per muziką priartėti prie Dievo ir dalytis gėriu su kitais.
Buvo labai gera matyti tiek daug vaikų ir jaunų žmonių, kurie savo laiką, talentą ir energiją skiria ne tik pramogoms, bet ir giesmei bei maldai.
Po konkurso mūsų laukė bendrystės laikas. Agapės metu bendravome, susipažinome su naujais žmonėmis, dalijomės įspūdžiais ir džiaugėmės kartu praleista diena. Tokios akimirkos primena, kad tikėjimas gyvas ne tik bažnyčioje ar klasėje, bet ir paprastuose pokalbiuose, draugystėse bei bendruose išgyvenimuose.
Džiaugiamės, kad komisija mūsų pasirodymą įvertino pirmąja vieta ir pasakė daug gražių žodžių apie mūsų giesmes. Sakė, kad mūsų pasirodymas sužavėjo ir įkvėpė klausytojus. Tokie žodžiai mums buvo labai brangūs, suteikė mums pasitikėjimo ir noro veikti toliau. Tačiau didžiausias laimėjimas buvo suvokimas, kad jaunų žmonių tikėjimas, nuoširdi malda ir lietuviška giesmė gali paliesti kitų žmonių širdis.
Esame dėkingi savo vadovei, tėvams ir visiems, kurie mus palaikė. Ši kelionė dar kartą parodė, kad net ir nedidelė jaunimo grupė iš Punsko gali nuvežti savo gimtosios kalbos grožį ir tikėjimo liudijimą ten, kur jo galbūt dar niekas nebuvo girdėjęs.
Į Augustavą nuvykome kaip konkurso dalyviai. Grįžome kaip dar stipresnė bendruomenė, nešdamiesi širdyse džiaugsmą, dėkingumą ir įsitikinimą, kad lietuviška giesmė gali pasiekti žmonių širdis net tada, kai jie nesupranta kiekvieno jos žodžio.
Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienų minėjimas Lietuvos Respublikos Seime
Birželio 14 d. Lietuvos Respublikos Seime vyko iškilmingas Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienų minėjimas. Tradiciškai Kovo 11-osios Akto salėje susirinkę valstybės vadovai, Seimo nariai, diplomatai, buvę tremtiniai, politiniai kaliniai ir visuomenės atstovai pagerbė 1941 metų birželio trėmimų aukų atminimą bei prisiminė skaudžius Lietuvos istorijos įvykius.
Į šį iškilmingą minėjimą buvo pakviestas ir mūsų mokyklos mokinys Rimas Vitkauskas, nacionaliniame konkurse „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ pelnęs III vietą. Tai reikšmingas įvertinimas, liudijantis mokinio domėjimąsi istorija ir pagarbą kovotojų už laisvę atminimui.
Renginio metu tylos minute pagerbtas visų negrįžusių iš tremties, lageriuose žuvusių ir partizaniniame kare gyvybes paaukojusių žmonių atminimas. Ypatingą įspūdį paliko buvusių tremtinių liudijimai. Jų prisiminimai apie keliones gyvuliniais vagonais, patirtą alkį, šaltį ir nepalaužiamą norą išgyventi bei sugrįžti į Tėvynę tapo gyvu žmogaus dvasios stiprybės simboliu.
Minėjimo metu skambėjo muzikiniai kūriniai, kvietę susimąstyti apie laisvės kainą ir istorijos pamokų svarbą.
Šis minėjimas Seime – ne tik pagarba praeičiai ir jos aukoms, bet ir svarbi žinia jaunajai kartai. Turime saugoti istorinę atmintį ir branginti laisvę – didžiausią mūsų tautos turtą.
Kiti mūsų mokyklos mokiniai prisijungė prie pilietinės iniciatyvos „Atminties neištremsi“. Pamokų metu mokiniai prisiminė tremčių ir okupacijos istoriją, diskutavo apie laisvės vertę, pagerbė tremtinių ir politinių kalinių atminimą. Ši iniciatyva paskatino jaunąją kartą giliau pažinti savo šalies istoriją ir suprasti, kodėl svarbu saugoti istorinę atmintį.
Edukacinė pamoka su Živile Miežyte
Prieš kelerius metus į mokyklos biblioteką pateko Živilės Miežytės knygučių „Vilniaus Vilnius“. Vienos skaitytojos mama paėmusi knygą į rankas pradėjo galvoti, kad autorės vardas ir pavardė žinomi. Pasirodo, kad Živilė lankosi Punske. Sugalvojome pakviesti ją į biblioteką. Ir štai mūs svajonė išsipildo. Birželio 12 d. „Vilniaus Vilnius“ svečias pristatė knygą pirmos ir antros klasės mokiniams.
Pamoka su Živile tapo žaidimu, bendravimu, nuotykiu. Pradžioje ji ištiesė ant grindų savo ranka nubrėžtą Vilniaus žemėlapį, šalia padėjo padidinimo stiklą bei įvairias priemones ( iškirptą šunelį, senų laikraščių viršelius, riestainių, obuolių iliustracijas). Pagrindinis knygutės veikėjas, trečiokas Gediminas panoro turėti draugą. Pažiūrėjęs pro langą, pamatė vienišą šunelį. Berniukas vijosi gyvūnėlį, pasuko už kampo ir patenko į kitą pasaulį, į 1930 m. Vilniaus gatves.
Živilė nuoširdžiai bendravo su vaikais – skaitė, kalbėjo ir nejučiomis įtraukė mokinukus ir jų nupieštus portretus į stebuklingą kelionę po Vilnių. Mūsų puikiems detektyvams paieškos sekėsi puikiai ir vis gavo dovanų dėlionės dalis: lo, šv., my, ga, ko, tvė. Pirmasis ją įspėja antroko Mykolas…O kuo ypatinga yra ši gatvė? Taigi, gerai paieškoję Švento Mykolo gatvėje galite rasti stebuklingą plytelę su įmintu šuns pėdsaku.
Dalyvavome žygyje „Jaunimo pilietiškumo ugdymas per pažinimą, dvasinę ir fizinę sveikatą“
Birželio 11 dieną VIII b klasės mokiniai su auklėtoja Zita Valinčiene dalyvavo žygyje „Jaunimo pilietiškumo ugdymas per pažinimą, dvasinę ir fizinę sveikatą“. Jį organizavo Marijampolės kultūros klubas „Aistuva“.
Pirmiausia nuvykome į Prezidento Kazio Griniaus memorialinį muziejų Marijampolėje. Šis muziejus įsikūręs kultūros paveldo objekte – XIXa. statytame name, kuriame 1904-1914 m. gyveno Lietuvos Respublikos Prezidentas Kazys Grinius su šeima. Turėjome galimybę ne tik apžiūrėti muziejaus ekspoziciją, bet ir išgirsti daug įdomių faktų apie šią asmenybę. Dalyvavome edukacijoje, ieškojome atsakymų į pateiktus klausimus.
Likus laiko iki žygio pradžios pasivaikščiojome Vytauto Didžiojo parke, kuriam vardas suteiktas minint kunigaikščio Vytauto Didžiojo metus. Tai seniausias miesto parkas. Sužavėjo mus paminklas Vytautui Didžiajam ir gražiai sutvarkyta aplinka – gėlynai, fontanas.
12 valandą žygeiviai susirinko J. Basanavičiaus aikštėje. Čia visus pasveikino Marijampolės vicemeras Ričardas Bagdanavičius, žygio organizatorė p. Vida Mickuvienė ir išlydėjo į rašytojo Kazio Borutos tėviškę Kūlokų kaime. Pirmus kilometrus įveikėme lietui lyjant, bet vėliau dangus pragiedrėjo ir visą kelią mus lydėjo puiki nuotaika. Prieš žygiuojančius atsivėrė platūs, žaliuojantys kviečių, rapsų laukai. Akis viliojo raudoni aguonų žiedai.
Kazio Borutos tėviškėje mus sutiko Liudvinavo mėgėjų teatro „Žalias sodas“ režisierė Vita Gvazdaitienė ir rašytojas – personažas p. Kęstutis. Čia išklausėme pasakojimą apie K. Borutą, jo asmenybės bruožus ir kūrybą, buvo deklamuojamos eilės ir ištraukos iš spektaklio. Lankėmės kaimo turizmo sodyboje „Baltaragio malūnas“.
Žygį užbaigėme vakariene Liudvinave, Jakštų sodyboje. Malonu buvo praleisti laiką gamtoje, pakvėpuoti gaiviu oru, pamankštinti kūną, išbandyti savo jėgas.
