Punsko istorija
Seniausi žmogaus buvimo pėdsakai Punsko krašte aptikti buvo prieš 10 000 metų prieš mūsų erą. Ankstyvais viduramžiais čia gyveno jotvingiai, bet XII a. juos nukariavo kryžiuočiai. Apie jų buvimą byloja tik išlikę piliakalniai (Eglinėje, Šiurpiluose), kapinynai (Šveicarijoje), vietovaizdžiai ar archeologinės iškasenos.
Laikui bėgant Sūduva apaugo miškais, kuriuose medžiodavo Lietuvos didieji kunigaikščiai. Tik XV a. pradžioje šis kraštas pradedamas vėl kolonizuoti. Čia atsikelia lietuviai nuo Merkinės ir Punios. Jie pavadino ežerą Punia, nuo kurio kyla ir gyvenvietės pavadinimas – Punskas. Ši gyvenvietė buvo viena iš pirmų čia įsikūrusių, tuo metu kūrėsi taip pat Berznykas, Seinai, Kreivėnai….
1597 metais Seivų girininkas Stanislovas Zalivskis pastatė Punske bažnyčią ir čia buvo įsteigta parapija. Tais pačiais metais LDK kanceliarija išleido Žygimanto III dokumentą, kuriame, tarp kitko sakoma, kad Punsko parapijos klebonu gali būti skirtas tik lietuvių kalbą mokantis kunigas.
1647 m. karalius Vladislovas IV Vaza patvirtino Punsko miesto teises suteikdamas jam Magdeburgo teises ir herbą su šv. Petro atvaizdu.
Tuo metu Punsko parapija priklausė Vilniaus vyskupijai, o vėliau ( nuo 1795 ) priskirta Vygrių vyskupijai. Prie bažnyčios veikė ligoninė ir parapinė mokykla.
1795 m. Punske gyveno 583, o 1827 – 748 žmonės. Tačiau 1852 Punskas prarado miesto teises.
1881 m. parapijoje gyveno jau 12 000 žmonių. Tada buvo įsteigtos dar dvi atskiros Smalėnų ir Beceilų parapijos. 1910 m. Punsko parapijoje liko 74 kaimai su 7044 gyventojais.
Šis kraštas nuo VI amžiaus iki 1795 m. priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. 1815 m. šios žemės atiteko Rusijai. Krašto žmonės kentėjo caro priespaudą. Čia veikė slaptosios mokyklos, kuriose mokė daraktoriai, o uždraustą spaudą atgabendavo knygnešiai: (labiausia mūsų krašte išgarsėjo P. Matulevičius)
Po Pirmojo pasaulinio karo (1919-1920) vyko kovos dėl Sūduvos tarp Lietuvos ir Lenkijos.