Kai lapai nuo medžių nugeltę byrėjo,
O vėjas lingavo šakas,
Kai vargšas žmogelis su knygomis ėjo,
Sunkumas kankino rankas…
/Jovaras/
Šie žodžiai liudija, koks prasmingas Knygnešio kelias…
Tiems, kas myli knygą, gimtąją kalbą, domisi istorija ir yra savo krašto patriotai, šalia kitų įsimintinų dienų svarbi turėtų būti ir kovo 16-oji – Knygnešio diena. Tai diena, kurios, išskyrus lietuvius, neturi nė viena tauta, o mes galime didžiuotis tais žmonėmis, kurie spaudos draudimo laikais skleidė lietuvišką žodį. Norint pagerbti knygnešius, būtina priminti jaunajai kartai dalelę istorijos.
Kaip ir visoje Lietuvoje, mūsų mokykloje taip pat buvo pagerbti knygnešiai, lietuvių kalbos draudimo metais platinę lietuviškas knygas. V a klasės mokiniai priminė kaip Jie išsaugojo lietuvišką žodį ir raštą, kaip aukojosi dėl savo gimtosios kalbos, nepaisydami pavojų į Lietuvą gabeno uždraustą lietuvišką spaudą. Knygnešiai– didūs žmonės, lietuviško žodžio sergėtojai ir šiandien, kai galime laisvai kalbėti gimtąja kalba.
Renginys buvo skirtas lietuviškai knygai, knygnešystės veiklai.
Penktokai priminė laikus, kai Lietuva buvo carinės Rusijos imperijos sudėtyje, kai drąsūs knygnešiai gabeno lietuviškas knygas iš Prūsijos, o vaikus skaityti ir rašyti mokė daraktoriai kaimo gryčiose arba mama, močiutė sėdėdama prie verpimo ratelio. Scenoje galėjome išvysti verpiančią mamytę ir aplink sėdinčius vaikus. Nuaidėjo jaudinančios melodijos, iškilios dainos. Visi sužinojo, kad knygnešiai Lietuvos istorijoje atliko ypatingą vaidmenį, o kovo 16-oji – tai ir įžymiojo knygnešio Jurgio Bielinio gimimo diena.
Kitų tautų žmonės, išgirdę žodį ,,knygnešiai“, suglumsta – jų leksikoje tokios sąvokos nėra. Knygnešystė – tai XIX a. Lietuvos istorijos fenomenas, kurio kitose valstybėse nebuvo. Todėl kasmet būtina paminėti šio unikalaus reiškinio svarbą.
