A

a

Mokyklos šventė

Birželio 15 dieną Punsko Dariaus ir Girėno pagrindinėje mokykloje šurmuliavo jau tradicijas menanti Mokyklos šventė.

12 val. visa mokyklos bendruomenė skubėjo į Punsko lietuvių kultūros namus, kad bendrai švęstų šią nuostabią šventę.

Pradžioje iškilmingai įnešta mokyklos vėliava. Sveikinimo žodį tarė direktorius Jonas Vydra, kuris pasveikino mokytojus, mokyklos darbuotojus, mokinius, jų tėvelius bei atvykusius svečius.

Švęsdami Mokyklos šventę, mes priminėme, kad kiekvienas iš mūsų turime užmezgę vienokį ar kitokį ryšį su Lietuva: gimėme ir augome su Lietuvos dvasia, čia gyvena mūsų giminės, artimieji, augina savo vaikus, o gal mes patys kažkada čia dar gyvensime.
Todėl esame tiesiog MES. MŪSŲ šalis. Verta didžiuotis Lietuva, nes
mes nesame bejausmiai ir šalti. Mes žmonės, tikintys laisve, kovojame už jos ateitį – nešiojamės degančias širdis. Mes mokame įžvelgti galimybes svetur ir beveik visuomet planuojame sugrįžti į savo kraštą. Kasdien augame – sportuojame, studijuojame, skaitome knygas, domimės poezija ir istorija. Esame stiprūs savo vertybėmis: rūpinamės savo tėvais ir seneliais, aukojamės dėl vaikų. Mes puikiai gebame prisitaikyti: išvykę svetur greitai adaptuojamės, tačiau nepamirštame savo šalies. Kiekvienas mūsų sugebame atrasti šviesą. Sugalvoti ir pastebėti, kuo esame nepaprasti. Šitaip ir augame: MEILĖ, MES, MŪSŲ šalis.

Apkabinkime Lietuvą tikėjimu, meile ir viltimi.

Mūsų mokyklos mažiausieji priminė, kodėl mes mylime Lietuvą.

Ją mylime, nes galime didžiuotis jos istorija, gyventi kupinoje iššūkių jos dabartyje ir tikėti šviesia jos ateitimi. Mylime, nes neklausiame, ką Lietuva padarė dėl mūsų, bet kasdien galvojame, ką gero mes galime padaryti dėl jos. Mylime jos žalią gamtą, gražius miestus, pajūrio kopas ir baltas žiemas. Mylime jos žmones, kurie yra kūrybingi, darbštūs ir protingi. Tai suprantame ir ašaros kaupiasi, giedant Lietuvos himną. Lietuvą mylime, nes čia mūsų namai ir mes patys esu dalis tų namų.

Pasirodydami scenoje mes visi įrodėme, kad žavimės Lietuva: jos ežerų, upių gausa, miškų turtingumu. Banguoti nenustojanti jūra ir tylus miškas teikia stiprybės ir ramybės. Džiaugiamės garbingais poelgiais, didinga istorija. Didžiuojamės, jog kalbam lietuviškai, nes mūsų kalba – viena seniausių pasaulyje. Būtent todėl turime ją gerbti.

Kiekvienas knygnešys prisidėjo prie lietuvybės išsaugojimo. Jų dėka galime kalbėti mūsų savita kalba. Taip kasdien puoselėjame savo senolių darbo vaisius. Knygnešių atminimui ir garbei nuaidėjo penktokų daina „Knygnešys“.

Širdis virpino mokinių atliekamas liaudies kūrinys, pasigirdo švelnūs akordeono, smuiko, birbynės garsai. Moksleiviai savo pasirodymu pabrėžė Lietuvos grožį, svarbą ir tai, kad ji vienintelė tokia tyra kiekvieno mūsų širdyse. Jausmingi gimnazijos trečiokų bei aštuntokų šokiai nuramino ir privertė susimąstyti.

Pabaigai pabrėžėme mūsų vietą pasaulyje. Gimnazijos trečiokas Edvinas privertė susimąstyti, „ar tai tas vienintelis taškas, kuriame mes jaučiamės nepriekaištingai? Tikriausia, tas koordinates atskleisti prireikia viso gyvenimo… Tačiau žmogus turi vietą pasaulyje ir jos ieškoti tikrai nereikia. Mūsų vieta pasaulyje yra čia ir dabar. Ji susijusi su Lietuva, su jos grožiu, praeitimi ir ateitimi…

Esame tie Pasaulio lietuviai, kurie myli Lietuvą ir stengiasi kasdien padaryti po mažą gerą darbą vardan Jos. Juk Lietuvoje gyvena mus mylintys žmonės, kuriuos mes taip pat labai mylime.“

Renginį vainikavo bendra daina, surinkusi ir įprasminusi brangius mums visiems žodžius. Tai saulė, kuri jungia mus visus. Kurti Lietuvą turime kasdien ir visi kartu. O Mokyklos diena yra tikra bendrumo šventė, todėl mūsų direktorius pabaigai visus pakvietė bendrai nuotraukai mokyklos aikštėje.

Meilė, kuri sukūrė

Meilė, kuri brandino,

Meilė, kuri palaiko Dieviškąją Visatą…

Ir toje didelėje Visatoje,

Yra labai maža, bet labai jauki,

Yra labai maža, bet labai graži,

Yra labai maža, bet labai brangi

Mūsų tauta ir šalis Lietuva!

 Kur sesutės rūtelę sėja,

Kur broliukai žirgus balnoja,

 Kur trispalvę vėjai plazdena.

Lietuva – tai aš,

Lietuva – tai tu,

Ir todėl apjuoskime mūs Lietuvą ratu.

Susikabinkime ne rankomis,

Bet širdimis, tikėjimu, viltim ir maldomis…

Aurelija Davydavičienė

Dalia Makauskienė