Kas buvo vakar, rytoj gali ir nebebūti. Todėl vertinti šiandieną yra be galo svarbu. Gyvenimas, gamta, žmonės – viskas keičiasi dažniau ir greičiau nei mes norėtume arba spėjame susigaudyti. Mes irgi keičiamės, norim to ar ne. Praėjusieji metai  ir nuotolinis mokymasis ypač išvargino. Jie išties buvo sunkūs, kupini iššūkių, atnešė daug nerimo, neaiškumų ir baimės. Todėl birželio 15-oji diena Punsko Dariaus ir Girėno mokykloje prasidėjo džiaugsmingai. Su plačiais šypsniais veiduose, kupini optimizmo ir naujų vilčių, visa mokyklos bendruomenė skubėjome į Punsko lietuvių kultūros namus, kad bendrai švęstume tradicinę Mokyklos  šventę.

Pradžioje iškilmingai įnešta mokyklos vėliava. Sveikinimo žodį tarė direktorius Jonas Vydra, kuris pasveikino mokytojus, mokyklos darbuotojus, mokinius, tėvelius bei atvykusius svečius.

Po oficialiosios dalies, scenoje išvydome mūsų mokinukus…

Prieš lygiai šešis šimtus metų Sūduvos kraštas Melno taikos sutartimi buvo visam laikui prijungtas prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Minint šią svarbią progą, 2022-ieji paskelbti Sūduvos metais. Punsko mokyklos bendruomenė nusikėlė į šį, savo kultūra ir turtingu kraštovaizdžiu, Pietvakarinėse Lietuvos žemių erdvėse plytintį nuostabaus gamtos grožio, turtingos istorijos, kultūros ir gilaus dvasinio paveldo kraštą Sūduvą. Etnonimas Sūduva, į pasaulio istoriją įrašytas II amžiuje, yra stebinantis perlas Lietuvos istorijos karūnoje. Amžiams slenkant taip buvo lemta, kad dabar į Lietuvos valstybės teritoriją pateko tik dalis istorinių Sūduvos žemių.

Ar žinojote, kad gamtiniu atžvilgiu Punskas ir Seinų kraštas yra Sūduvos aukštumos pietinėje dalyje ir Suvalkijos ežeryno rytinėje dalyje? Į šiuos klausimus galima buvo rasti atsakymus šventės metu.

             Sūduva – išmintinga ir galinga ne tik istorija, bet ir žmonėmis. Sūduvos kraštas kūrėsi, stiprėjo, keitė pasaulį ir stiprino pamatus Lietuvai dainomis, eilėmis, šokiu ir nuostabia gamta.

             Mokiniai priminė, kad anot istorikų ir etnologų, Sūduvos krašto žmonės turi giliai įsišaknijusias vaišingumo tradicijas. Kadangi šiame krašte buvo geros, derlingos žemės, be jokios abejonės jos davė, ypač darbštiems žmonėms, ir savojo gėrio. Žmonės užsiaugindavo grūdų, daržovių, prisižiūrėdavo gyvulius. Gamtos turtais apdovanotame krašte net valstiečių maistas savo kokybe ir įvairove išsiskyrė iš visų kitų Lietuvos regionų.

            Gyventojai taip pat labai vertino ir didžiavosi vietiniuose soduose užaugintomis gėrybėmis, kuriomis palepindavo savo svečius. Vasarą buvo itin populiaru juos vaišinti šviežiomis žemuogėmis, mėlynėmis. Kita uoga itin vertinta Sūduvos krašte – vyšnia.

Sūduva akį patraukia tankiais miškais, paslaptingais šilais, kur pavėsį randa pilkasis kiškis, baisus vilkas ir gudri lapė…

Vyresnieji mokiniai priminė, kad 2022-ieji taip pat paskelbti Lietuvos krepšinio šimtmečio metais.  Ypač mūsų mokyklos bendruomenei ši sporto šaka numylėta… Žmonėms krepšinis patinka dėl daugybės priežasčių. Vieni mėgsta azartą ir adrenaliną, kuris juos užplūsta tuomet, kai jie serga už savo mėgstamą krepšinio komandą. Kiti jaučia pareigą palaikyti savo šalies rinktinę svarbiausių krepšinio čempionatų metu. Dar kitiems – tai yra gyvenimo būdas ar net tikrų tikriausia aistra.

O kadangi krepšinis Lietuvoje yra priskiriamas antrajai religijai, patys dažnai panyrame į šią sporto šakos sūkurį ir mums čia būna taip gera…

Prisiminėme, kad pirmosios oficialios vyrų krepšinio varžybos įvyko 1922 m. balandžio 23 d. Kaune. Įdomybė, kad pirmosios krepšinį Lietuvoje, atrodo, ėmė žaisti moterys. Jos žaidė  pagal vokiečių, o ne pagal JAV taisykles.

            Krepšinio, kaip sporto šakos, istorija, pergalės, pralaimėjimai svarbūs ne tik sportininkams ir jų treneriams. Krepšinis yra Lietuvos identiteto dalis. Jis yra vertinamas kaip visuomenę vienijantis reiškinys, atnešęs didžias pergales ir skaudžius pralaimėjimus, kurie suteikia įkvėpimo kurti ateitį.

Garsiausia visų laikų Lietuvos krepšinio komanda yra Kauno „Žalgiris“, įkurta 1944 metais Kaune. „Žalgirio“ sąskaitoje daugybė titulų.

Mokinukai leido panirti į krepšinio pasaulį. Trečiokas scenoje, kaip tikras krepšininkas padeklamavo eilėraštį, o kiti sudainavo „Tris milijonus“ ir tuo patvirtino, kad krepšinis – tai ir mūsų lietuviško kampelio saviveiklos forma. „Nors neturime čia profesionalių trenerių, didelių sporto salių, tačiau kiekvienais metais suburiamos vaikų ir jaunimo krepšinio komandos. Vėliau jaunimas, tapęs vyresnio amžiaus žaidėjais, talkina rengiant turnyrus, patys dalyvauja ir organizuoja krepšinio susitikimus.“ Suprantama, kad esant tokių entuziastų, krepšinis Punsko padangėje dar gyvuos ilgai.

Prisimindami, kad esam laisva, garbinga ir vieninga tauta, mes, Punsko mokyklos mokiniai ir mokytojai, su didžia pagarba, Mokyklos dienos šventę paskyrėme būtent Lietuvos krepšiniui ir Sūduvai – beribiam kraštui, kuris mus nuolat pasitinka, nuramina ir paguodžia.

Juk šioje Žemėje mes gimėme ir užaugome. Čia giliai įleidžiame šaknis, atiduodame tai, ką gali duoti kiekvienas lietuvis. Mūsų mokinukai savo energija, vikrumu ir talentu parodė, kad Gamta – tai mūsų namai ir visa tai galime pajusti tik Sūduvos krašto grožyje… Žalios spalvos atspalvių gausybė, tyrojo vandens gaiva ir užburiantys kraštovaizdžiai – Lietuvos gamtos dovanos mums – žmonėms, rodos, neišsemiamos.

Meninės programėlės metu širdis virpino jaudinančio dainos „Vasaros naktys“, „Tu vėjo paklausk“ bei jausmingi aštuntokų šokiai.

Lietuva – mūsų Tėvynė. Tai scenoje mes dar kartą įrodėme… Renginį vainikavo bendra daina „Baltas paukštis“, surinkusi ir įprasminusi pačius brangiausius mums visiems žodžius. Kaip gera, kai mes vėl visi kartu. Susikibę už rankų, su laimingu žvilgsniu ir tauria širdimi. Džiaukimės trumpa minute, skubančia akimirka, mylėkime artimą, svajokime, siekime užsibrėžtų tikslų…

„ Kol dar lelijos ežere, kol dar virš upių kyla rūkas…“ Lai baltas paukštis ties galingus sparnus ir saugos, lydės mus kiekvieną dieną, žadėdamas vis geresnį rytojų…

O Mokyklos diena yra tikra bendrumo šventė, todėl mūsų direktorius pabaigai visus pakvietė bendrai nuotraukai.

Dėkojame LKN direktorei Astai Pečiulienei ir visiems darbuotojams  už prieglaudą ir kantrybę Punsko lietuvių kultūros namuose.

Dalia Makauskienė