2023 metų birželio 1 dieną Punsko Dariaus ir Girėno mokyklos ketvirtų, penktų ir šeštų klasių mokiniai turėjo progą praplėsti savo žinias pažintinėje kelionėje į Tikociną, Koriciną, Krušinianus ir Bohonikus.

Pirmoji kelionės sustojimo vieta – žavus miestas Tikocinas. Vaikštinėjant buvo galima grožėtis Švč. Trejybės bažnyčia, senamiesčiu, Stepono Čarneckio paminklu ir Mažąja sinagoga – Talmudinų namu, kuriame šiuo metu įkurtas muziejus.

Kitoje išvykos stotelėje mokinius gidas nusivedė į Žygimantui Augustui pastatytos renesansinės pilies menę, kurioje šiandien yra muziejus su apžvalgos bokštu, pilies požemius su muziejaus ekspozicija, Stiklo salę su joje pastatyta antra pagal dydį Lenkijoje kokline krosnimi – „didele, intensyviai mėlynos spalvos“ bei kalėjimo bokštą – Turmą (aktualiai apžvalgos bokštas).

Trumpam sustojus Koricine, Braškių šalimi vadinamame mieste, moksleiviams netrūko emocijų, išgirdus legendą apie braškių princesę. Mat žmonės paragavę skanių ir saldžių braškių tapdavo laimingesni. Nuo to laiko imtasi braškių auginimo, kad laimė ir džiaugsmas galėtų keliauti per visą šalį. Mokiniai pripažino, kad iš tiesų šis vaisius yra magiškai skanus ir vertas būti apipintu legenda.

Kita kelionės sustojimo stotelė pavadinta „Totorių takais“, apimanti du miestus: Krušinianus ir Bohonikus, kuriuose suplanuotas buvo istorijos paminklais pripažintų medinių mečečių ir kapinių lankymas. Tai niekur kitur neaptinkamas Lenkijos totorių materialinės istorijos šaltinis. Šios vietos, tai puikus Abiejų Tautų Respublikos religinės tolerancijos ir kultūrinio turto bei musulmoniškos ir krikščioniškos visuomenės bendro funkcionavimo ir gebėjimo išlaikyti kultūrų skirtumus, o tuo pačiu vykusio asimiliacijos proceso per kelis amžius įrodymas. Mokiniai susidomėję apžiūrinėjo palenkės vaivadijoje stovinčias mečetes. Jau pats įėjimas į jas kėlė jaunimui įdomumą, kadangi jie privalėjo nusiauti batus, išreikšdami pagarbą kitokiai kultūrai ir tikėjimui. Įspūdį jiems kėlė mečečių dekoras, įdėmiai klausėsi Lenkijos totorių pasakojimų. Mokiniai uždavinėjo klausimus, kadangi jiems viskas buvo įdomu, neslėpė noro praplėsti savo žinias apie kitas religijas ir su jomis susijusius papročius.

Netoli stovinčios mečetės, tarp senų, kelis amžius skaičiuojančių iškraipytų medžių, kuriuos supa akmeninė siena, stovi musulmonų kapinės – mizaras. Į jas veda smėlėtas, paprastas keliukas. Prie įėjimo daugiausiai yra nauji kapai, primenantys krikščioniškus kapus, tačiau gilumoje matyti senesni, įvairių formų su arabiškais užrašais ir pusmėnuliu kapai, apsupti pušų kamienais. Čia jaunimas sustojo prie seniausio kapo, datuojamo 1704 m. Vėliau atidžiai ėmė skaityti matomus vardus ant akmeninių antkapių: Fatima, Džemila, Aladin, Selim, Ali, Mustafa, mintimis grąžinančius į „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasaką…

Vietos, kurias turėjome progą aplankyti pasižymi ne tik gyventojų kultūrine ir religine įvairove, bet ir virtuve. Būtent šiame regione galima paragauti totorių virtuvės patiekalų. Mokiniai pietums ragavo saldžių tešlos krepšelių su sūriu, primenančių virtinukus su varške, tiekiamų su jogurtu bei aviečių padažu.

Kelionė leido mokiniams įsisąmoninti vieną svarbų dalyką, jog palenkės vaivadijoje persipina kelios religijos. Viename kaime gali gyventi stačiatikiai, katalikai ir musulmonai. Tačiau jie gyvena gerbdami vienas kito kultūrą ir padedami bent kokiuose reikaluose. Mūsų gidas su šypsena veide pasakė, kad kartais dėl religijų gausos nėra laiko padirbėti prie savo namų, pvz.: nupjauti žolę, prikirpti medelį, prikapoti malkų, mat dažnai vyksta kažkurios religijos šventė, o iš pagarbos kaimynui negalima tokią dieną dirbti.