Skambėk, aidėk daina!
Kilk į dangų, kilk ir mus pažadink.
Pažadink darbui mus,
Palaimink džiaugsmui mus, kalboj laikyk mus.
Su saule, su meile
Grūdas dirvoj dygsta, grūdas dygsta.
Laukai, miškai ir ežerai
Dainuoja šiandien, broli, tau.
Duok ranką, broli!
Duok ranką medžiui, dainai, žmogui.
Per žalią žemę, žalią
Per meilės žemę,
Per duonos žemę,
Per laisvės žemę širdį neša
Baltieji sparnai.
Skambėk, aidėk daina!
Kilk į dangų, kilk ir mus palaimink.
Tai mes, tai mes, tai mes
Kalboj gyvi, dainoj mes esam gyvi.
Su saule, su meile
Auga mūsų dienos, mūsų amžiai.
Iš amžių kyla Lietuva
Iš amžių kyla Lietuva.
Duok ranką, broli!
Duok ranką medžiui, dainai, žmogui.
Per žalią žemę, žalią
Per meilės žemę,
Per duonos žemę,
Per laisvės žemę širdį neša
Baltieji sparnai.
Justinas Marcinkevičius
Daina ir šokis yra neatsiejama kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis. Gyvenimas nuolatos kupinas sunkių išbandymų, netekčių ir sunkumų, kurie atima galimybę džiaugtis bei plačiai šypsotis. Tačiau dainuodami, žmonės gali bent trumpam pamiršti visus rūpesčius ir su malonumu mėgautis sielą virpinančia melodija bei žodžiais.
Nuo pat gimimo vaikams dainuojamos lopšinės. Seniau žmonės susibūrę į didesnį ar mažesnį ratą, dirbdami įvairius darbus dainavo. Muzika lyg saldžiu šokoladu aplietas gardus torto gabalėlis, kurio žmogus niekuomet neatsisakys, nes ji visada pradžiugina ir maloniai nuteikia. Dainavimas suteikia žmonėms nuostabų jausmą, kylantį iš pačių sielos gelmių. Žmonės dainuoja, nes dainuodami gali užmiršti širdį slegiančius sunkumas ir rūpesčius. Taip pat, žmonės dainuoja ir norėdami pasilinksminti, atsipalaiduoti bei gerai praleisti laiką.
Šiemet (2024 m. birželio 14 d.) Punsko Mokyklos šventė skirta Lietuvos Dainų šventės šimtmečiui paminėti. Ta proga paruošto koncerto metu skambėjo liaudies muzika, moksleiviai džiugino žiūrovus ne tik daina, bet ir šokiu. Moksleiviai pristatė Lietuvos Dainų šventės istoriją. Lietuvoje ji pirmą kartą surengta 1924 m. rugpjūčio 23 ir 25 d. Kauno Petro Vileišio aikštėje, Žemės ūkio ir pramonės parodos metu. Šventė vadinosi „Dainų diena“, nes dainavo tik chorai. Svarbu paminėti, kad šio renginio iniciatorius buvo Juozas Žilevičius. Šventę atidarė prezidentas Aleksandras Stulginskis, pakvietęs sugiedoti Lietuvos himną. „Dainų dienos“ vyriausieji dirigentai: Juozas Naujalis, Stasys Šimkus ir Julius Štarka, o grupinių chorų dirigentai: Kostas Gurevičius, Mykolas Karka, Apolinaras Likerauskas, Vladas Paulauskas, Antanas Vaičiūnas. Pirmojoje „Dainų dienoje“ dalyvavo 77 chorai (3000 dainininkų), kurių klausėsi net 50 tūkstančių klausytojų. Noras dainuoti buvo didesnis už bet kokius iššūkius – choristai į šventę rinkosi ne tik traukiniais ir garlaiviais, bet ir pėsčiomis.
Per šimtą metų suauga medžiai, o žmogus, jei lemta nugyventi tokį amžių, jis pastebi kas gyvenime esmingiausia. Nors Mokyklos šventės moksleiviai dar visai jauni žmonės, tačiau koncerto metu kėlė klausimą: Kas yra šimtmetis? Kad ir ilgas gyvenimas jų priešaky, tačiau nuo jaunų dienų mokosi suprasti, kad tai nepaprastai prasminga kelionė asmeniniu, pilietiniu ir tautiniu požiūriu, apdovanota galimybe visada atsiremti į dainos gydomąją galią. Juk jau mūsų protėviai žinojo, kad daina kiekvienu gyvenimo periodu – džiūgaujant, dirbant ar užpuolus liūdnumui – dainuoti yra sveika. O kai melodija pasiekia širdy, tai ir šokti norisi. Mokyklos šventės jaunieji dalyviai myli šokį, dainą ir visą jungiančią muziką. Šis koncertas, tai jų įrodymas, kad jiems rūpi Lietuvos ir viso pasaulio lietuvius jungiantys minėjimai. Jie kuria šio krašto istoriją. Jie yra šimtmečio dalis.
Vida Uzdilienė
