Mokytojo darbą lydi atsakomybė ir kasdieniai iššūkiai… Kaip atrasti kelią į kiekvieno vaiko širdį, pritaikyti labiausiai tinkančius metodus ir kurti šiuolaikišką, mokytis skatinančią aplinką? Jaunieji mokytojai sako, kad darbo mokykloje prasmė laikui bėgant nė kiek nemažėja. Pasak jų, darbas su mokiniais padeda nuolat tobulėti ir mokytis vieniems iš kitų.
Aš savąją mokyklą prisimenu kaip tradicinę. Atmintyje išlikę eilėmis sustatyti suolai ir pamokos su atverstais vadovėliais ar pratybomis. Šiandien siekiu mokiniams ne tik perduoti žinias, bet ir būti kelrodžiu, atskleidžiančiu stipriąsias jų puses.
Kelionės, manau, vienas būdų sudominti mokinius, pasisemti žinių, išmokti savarankiškumo ir pažinti tėvynės istoriją. Keliauti yra visada smagu, nes kiekviena kelionė palieka neišdildomą įspūdį. Pritariu rašytojo Antuano de Sent-Egziuperi minčiai, kad kiekvienam žmogui reikia ko nors širdžiai, o ne rankoms, kad negalima gyventi rūpinantis vien tik politika, sąskaitomis ar telefonais. Todėl, kai mūsų mokyklai pavyko įgyvendinti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos finansuojamą projektą „Mūsų mokyklos patronų, Dariaus ir Girėno, pramintais takais…”, labai apsidžiaugėme. Projekto koordinatorė – mūsų mokyklos mokytoja Vida Uzdilienė. Dėka to, galėjome pabūti Stasio Girėno gimtinėje, aplankyti Dionizo Poškos Baublius ir tuo pačiu pamatyti pirmąjį senienų muziejų Lietuvoje, pažinti senąją Lietuvos sostinę Kernavę, išvysti neapsakomo grožio piliakalnius. Iš tikrųjų, tai buvo atgaiva sielai – pažinome Žemaitiją, susipažinome su krašto geografijos, istorijos, lietuvių literatūros, etnokultūros paveldu.
Ekskursija vyko dviem etapais. Iš viso dalyvavo 80 mokinių ir 8 mokytojai. Pirmoji grupė keliavo rugsėjo mėnesį, kai dar kaitriai švietė ir visus šildė saulutė. Antroji grupė, visai neseniai, nes ankstų spalio 9-osios rytą 39 keliautojai autobusu išvyko į dviejų dienų naujų pažinimo idėjų tyrinėjimo kelią. Išvykdami aptarėme, jog kelionės tikslai keli – aplankyti ir pasisemti naujų idėjų. Oras pasitaikė puikus, nelijo, todėl ir nuotaika buvo puiki.
Pajudėję iš Punsko, riedėjome į Bijotus. XIX amžiuje Dionizo Poškos Bijotuose (Šilalės raj.) įkurtas pirmasis kraštotyros muziejėlis. Šiandien ir toliau puoselėjamas, virtęs tikru muziejumi, neseniai atnaujintas, sutvarkytas didžiulis šalia jo esantis parkas. D. Poškos Baubliai – tai du senuose dideliuose ąžuolo kamienuose įrengti kambarėliai. Juos mūsų mokinukai matė vadovėliuose, tačiau gyvai atrodė visai kitokie (lyg ir nemaži, bet kartu ir ne tokie dideli, kaip kad aprašoma senesniuose dokumentuose). Nuo XX amžiaus pabaigos jie uždengti stiklo gaubtais. Įdomu buvo juos patiems apeiti, apžiūrėti vidų, pamatyti kitus nuo D. Poškos laikų išlikusius eksponatus. XIX amžiuje be jokios ypatingos technikos šiuos ąžuolų kamienus atrideno į Bijotus itin sunkus, keliolikos vyrų jėgų pareikalavęs darbas. Sužinojome, kad Dionizas Poška – ne tik poetas, žemaitis, kultūros veikėjas, bet ir nenuilstantis kolekcininkas. Prieš kelionę, lietuvių kalbos pamokų metu „susipažinome” su Dionizu Poška, aptarėme jo asmenybę, net paskaitėme „Mužiką Žemaičių ir Lietuvos”. Taigi nuvykome šiek tiek „apsišvietę”, todėl ir svečiuose pas Pošką mums buvo jauku ir gera. Džiugu, kad mokiniams vis kilo klausimų: iš kur gi buvo Poškai atgabentas banginio kaulas, kuris ir šiandien eksponuojamas mažajame Baubliuke? Pabaigai visiems tapo aišku, jog įdomus ir net pasakas primenantis objektas – tai pirmasis senienų muziejus Lietuvoje – Baubliai. Sakote muziejai nuobodu? Garantuoju, šis vertas dėmesio. Visų pirma, jis išskaptuoto ąžuolo kamiene ir jau tuomet tam ąžuolui buvo apie tūkstantis metų. Baublyje D. Poška dirbo ir ilsėjosi. Čia jis sudėjo archeologinius radinius, istorinę ir etnografinę medžiagą, senovės dievų atvaizdus, įžymių žmonių portretus ir daugiau kaip 200 knygų bibliotekėlę. Baubliai – senovės lietuvių kultūros paminklas, neturintis analogo, visoje Lietuvoje.
Ne kartą klausiau savo mokinių, ar jie jau girdėjo pasakojimą apie tikrus Lietuvos nutrūktgalvius lakūnus Darių ir Girėną? Atsakymų būdavo įvairių… Taigi ties Kryžkalniu, atkarpoje Kaunas–Palanga, pasukome kairėn ir vingiuotu apylinkių keliu, vedančiu pro Dionizo Poškos Baublius, atradome Vytogalą.
Vytogala – tai vieno iš lakūnų, Stasio Girėno, 1933 m. su Steponu Dariumi perskridusio Atlantą ir žuvusio Soldine, gimtinė. S. Girėnas tarnavo Amerikos karo aviacijoje, vėliau lankė skraidymo mokyklą, tapo patyrusiu lakūnu. Žiogrių tvora aptvertoje sodybvietėje pagal išlikusias nuotraukas ir pasakojimus 1988 m. atstatyta tokia pati žemaitiška troba, kurioje būsimasis transatlantinis pilotas gimė ir praleido savo vaikystę. Čia ir įkurta muziejinė ekspozicija, atspindinti to meto buitį. Tiesa, asmeninių lakūno ar jo artimųjų daiktų, liudijančių gausios šeimos istoriją, išlikę nedaug. Tačiau istorijų ir iš lūpų į lūpas perduodamų pasakojimų, kokie vaikystėje buvo abu lakūnai, netrūksta. Sužinojome, kaip vaikystėje S. Girėnui pasireiškė noras skraidyti ir kokius charakterio bruožus paveldėjo iš savo močiutės.
Šiandien muziejus įrengtas taip, kad viename trobos gale atverta etnografinė ekspozicija. Čia perteikiama lakūno vaikystės atmosfera. Mes gyvai pajutome, kokioje aplinkoje gimė pačios nutrūktgalviškiausios idėjos. Kitame trobos gale – ekspozicija, pasakojanti apie lakūnų asmenybes ir „Lituanica“ skrydį per Atlanto vandenyną. Sužinojome, jog kiekvienais metais čia vyksta šventė S. Girėno ir S. Dariaus skrydžio per Atlantą paminėjimui. Įdomu tai, jog dalyvauja aviatoriai, sportininkai, muzikantai, taip pat rengiamos dviratininkų ir bėgikų varžybos.
Ypatingos ir muziejaus apylinkės. Prie Skaudvilės–Šilalės kelio susidariusi penkių memorialinių paminklų grupė. Čia stovi Lietuvos Nepriklausomybės kryžius, paminklinis akmuo, žymintis čia esant Stasio Girėno gimtinę, paminklinis akmuo Matui Šalčiui, garsiam prieškario laikų keliautojui ir pirmajam vytogališkių mokytojui, paminklas partizanams, žuvusiems Vytogalos apylinkėse už Lietuvos laisvę bei Lietuvos 100-mečio proga sukurtas paminklas Žemaitijos aviatoriams. Vietinė gidė buvo labai draugiška ir gerai nusiteikusi. Pravedė įdomią, įsimintiną, informatyvią ir neprailgusią pamoką. Pabaigai aštrių pojūčių mėgėjus pakvietė išbandyti parasparnio imituoklį su įdiegta tikslaus nusileido programa. Skrydžio metu mokiniai susipažino su parasparnio valdymu, o VR akiniai ir kitos pagalbinės sistemos suteikė tikro skrydžio potyrį. Gidė aktyviausius apdovanojo ir pagyrė už tiksliai ir aiškiai atsakytus klausimus.
Po kupinos įspūdžių dienos keliavome nakvynei. Kitądien svečiavomės Kernavėje, pas buvusį Punsko parapijos vikarą kun. Marių Talutį. Aš pati Kernavėje lankiausi mokyklos laikais su klase. Matyt, tai buvo vėlyvas ruduo, nes atmintyje įsirėžė tik klaiki dargana, nuplikę piliakalniai ir sumuštiniais kvepiantis autobusas. Šį kartą buvo visai kitaip. Kernavė atskleidė tikrąjį grožį, o mūsų viešnagę vainikavo kun. Talučio pasakojimai. Jie pralinksmino mokinius ir padovanojo neužmirštamą patyrimą. Pabuvome gražioje bažnyčioje, kuriai vadovauja kun. Marius. Ji nedidelė, bet labai tvarkinga, kažką savyje slepianti. Čia jaučiamas ramumas. Pro atviras bažnyčios duris matėsi sutvarkytas kiemas, dar žydinčios gėlės ir geležinis vilkas, kuris kiekvienam priminė Vilnių. Kunigas labai tiksliai pristatė Kernavės istoriją. Parodė, kur gyvena sesės vienuolės, kur yra parapijos namai. Paaiškino, jog Kernavė yra pirmoji sostinė, o pats namas buvo pastatytas dar atgimimo laikais. Galima sakyti, kad nuo jo pastatymo prasidėjo ir pačios Kernavės atbudimas. Kai kunigas ištarė vardą Kernavė, mintys iškart nuskriejo į nuostabiai vaizdingą, penkių piliakalnių vietovę netoli Vilniaus, šalia Neries vingių. O tądien čia ir buvome, stovėjome Kernavės žemėje. Mokiniai puikiai žinojo, kad Kernavė – vienas pirmųjų Lietuvos miestų, kad tai pirmoji Lietuvos sostinė, kurioje iki 1321 m. buvo valstybės valdovų rezidencijos. Kernavė buvo vienas svarbiausių besikuriančios Lietuvos valstybės ekonominių, politinių ir gynybinių centrų. Ši vieta yra tikrai kerinčio grožio, tarsi pritvinkusi baltiško sakralumo.
Kun. Marius toliau kalbėjo apie istorinę Kernavę, paminėjo, kad piliakalnių kompleksą sudaro 5 kalnai, kuriems XIX amžiuje buvo sugalvoti vardai: Pilies kalnas, Aukuro kalnas, Mindaugo kalnas, Lizdeikos kalnas ir Kriveikiškio piliakalnis. Traidenio ir Vytenio valdymo laikais, čia išaugo viduramžių miestas, turėjęs apie 3–4 tūkstančius gyventojų. Jame buvo gana taisyklinga gatvių sistema, stovėjo gyvenamieji namai ir amatininkų dirbtuvės. Keliama hipotezė, kad čia galėjo būti Mindaugo sostinė. Kernavėje neseniai pagal archeologinių tyrimų medžiagą atkurtas XIII – XIV a. Kernavės viduramžių miesto fragmentas – trijų amatininkų sodybų kompleksas, dar vadinamas Skansenu. Visa tai mes matėme savo akimis. Sužinojome, kad statyboms buvo naudotas tik kirvis. Tokiu būdu tiksliai atkartota tuometė technologija. Vaikštinėdami po miestelį, pamatėme kaip atrodė viduramžių žmonių namai, ūkiniai pastatai, kiemai. Gera buvo matyti, kaip vaikai aikčioja matydami gražius vaizdus. Taip, jiems tikrai nebuvo tas pats. Mums, žmonėms, graži gamta ir neturi būti tas pats. Stulbinantis gamtos grožis – tai nėra savaime suprantamas dalykas, tai Dievo Kūrėjo braižas ir visa tai liudija apie Jį. Man malonu buvo stebėti, kad vaikų širdys dar vis tai atpažįsta. Oras pasitaikė puikus. Mus lepino saulės spinduliai ir gaivino rudeninis vėjelis. Tad kopėme į piliakalnius…
Pasirodo, kopimas į viršų ne nuotykis – tai tik sportas. Žemyn – va kur nuotykis. Jei būčiau turėjus tris rankas, būčiau kiekvieną laikiusi už tos rankos… Kopiant į piliakalnius, atrodė taip aukšta, bet pasiekus viršunę, atsivėrė tikras grožis. Matėme nuostabų Kernavės kraštovaizdį, menantį senus laikus.
Mūsų mokiniams turbūt svarbiausia, kad Kernavėje sutiko visiems žinomą katiną Naglį – „Kernavės Ryžiką“. Jis mus pasitiko pats pirmasis. Mokinius „kalbino” savo žavesiu ir drauge su savo šeimininku kun. Mariumi padovanojo nuostabią kelionę po Kernavę. Iš tikrųjų, mes dabar viską geriau supratome, sudėliojome į vietas. Pabuvome nuostabiame Lietuvos kampelyje, pastovėjome ant piliakalnio, įsiklausėme į gamtos paslaptis, pasigrožėjome slėnyje kylančiu pieno tirštumo rūku. Visa tai pamaitino vaizduotę, paskatino galvoti apie praeitį. Juk kiekvienas žmogus tą praeitį mato savaip. Istorikas ir archeologas ją tik rekonstruoja, o realiame praeities laike mums, deja, nelemta atsidurti.
Tuo diena nesibaigė. Apsilankėme Kernavės istorijos muziejuje. Ten stebėjome edukacinę programą „Kaip senovėje žmonės gyveno“. Mokiniai buvo pakviesti į akmens amžiaus salę, kurioje ne tik klausėsi įdomaus pasakojimo apie pirmykščius žmones, bet ir patys galėjo palaikyti senovines strėles, pasimokyti įkurti ugnį, apsilankyti palapinėje, dengtoje kailiais.
Sužinojome, kas anksčiau pakeisdavo virves… Ogi gyvūnų sausgyslės, susukta oda, dilgėlių plaušas, medžio žievė. Stipriausios yra sausgyslės, bet jos bijo drėgmės, didesnių temperatūros kitimų. Iš ko ir kaip daromos strėlės? Paprastai – iš vytelių, jei kalbame apie pirmuosius akmens amžiaus lankus. Mus domino tas laikotarpis, kai iš lanko šaudęs žmogus viską pasidarydavo pats. Strėles tada darydavo iš tiesių medžių ar krūmų ūglių. Tikdavo lazdynas, žilvitis. Tos medžių rūšys anuomet augdavo Lietuvoje. Edukacinė pamokėlė neprailgo. Mes daug sužinojome, nes joje patys dalyvavome. Iš tikrųjų, senovėje gyventi buvo sunku, gal net baisu. Kasdien apie tai nemąstai, bet įsiklausęs istorijos, sužinai daug įdomių dalykų, pajunti to laikmečio dvasią ir tampi kitoks.
Jei niekada nebuvote Kernavėje su mokiniais, labai rekomenduoju ten nuvykti. Tik važiuokite kol lapai dar bus ant medžių ir kol piliakalniai nebus parudavę ir nuplikę. Kad būtų kur akis paganyti. Šilalė taip pat apipins Jūsų kelionę nauja, nepažinta istorija.
Mūsų mokyklos mokiniai patenkinti ir laimingi. O tai didžiausia dovana mums, mokytojams. Štai keli jų apmąstymai…
Ekskursija man patiko… Labiausiai Baublio muziejus. Ten bėgiojome, žaidėme žaidimų aikštelėje, kartu su draugais sprendėme kryžiažodį ir gamtoje ieškojome paslėptų atsakymų. Labai patiko susitikimas su buvusiu Punsko vikaru Mariumi Talučiu. Kunigas labai protingas. Papasakojo man nežinomų dalykų, Kernavės istoriją. Kopėme į piliakalnius ir matėme puikius vaizdus. Girėno gimtinėje naudojomės simuliatoriumi ir pajutome, ką reiškia skrydis. Nakvojome tvarkingoje vietoje. Ten žaidėme, aptarėme kelionę ir neužmirštamus įspūdžius. Man patiko viskas – vaizdai, naujai įgytos žinios, pasivaikščiojimai gamtoje, draugai ir ypač Kernavės katinas Naglis.
Irmina Makauskaitė
IV a kl.
Spalio 9-10 dienomis dalyvavau kelionėje į Kernavę, Šilalę. 6 val ryto išvažiavome iš Punsko. Pirmiausia, aplankėme Baublių muziejų, kur gidė papasakojo apie Dionizą Pošką, vėliau žaidėme gryname ore spręsdami kryžiažodį. Po pietų nuvažiavome į Stasio Girėno gimtinę. Gidė papasakojo apie lakūno jaunystę, namus, pomėgius, šeimą. Nakvojome Kernavėje, todėl kitą rytą ekskursiją tęsėme šiame Lietuvos mieste. Kernavės bažnyčioje susitikome su kunigu Mariumi Talučiu. Jis parodė mums ir kleboniją. Vėliau kopėme į piliakalnius ir dalyvavome edukaciniuose užsiėmimuose apie akmens amžių. Nuėjome ir į akmens amžiaus kaimą. Laimingai, kupini puikių įspūdžių ir idėjų sugrįžome į Punską. Kelionė man labai patiko, o labiausiai kopimas į piliakalnius.
Uršulė Aleksaitė
VI a kl.
Spalio 9-10 dienomis išvažiavome į ekskursiją po Šilalę – Kernavę. Išvykom labai anksti ryte, todėl gal ir neišsimiegoję, tačiau labai laukėme naujų įspūdžių. Kelionė neprailgo. Pirmiausia, lankėm Baublio muziejų, kur matėme įdomių senovinių daiktų. Aplankėme Stasio Girėno gimtinę. Čia „skraidėme“ lėktuvu, atsakinėjome į pateiktus klausimus. Mus net apdovanojo. Nakvynės namuose buvo švaru ir jauku. Čia kvepėjo skanūs pietūs. Prisivalgę džiaugėmės laisvalaikiu. Žaidėme žaidimus, buvo linksma ir smagu, o pavargę greitai sumigom. Antrą dieną suvalgėm skanius pusryčius ir iškeliavom toliau. Susitikom su kunigu Mariumi Talučiu bei jo katinu „Ryžiku“. Pabendravom, pakalbėjom, o tada kopėme į piliakalnius. Iš tiesų, jie aukšti. Vaizdai buvo ypatingi ir nepakartojami. Kelionė namo neprailgo. Kai tik pasiekėme perėją Budziske, pro autobuso langą pamačiau tėtį ir močiutę, kurie ten dirba. Labai apsidžiaugiau. Kelionė baigėsi mokyklos aikštėje, kur laukė manęs mama su sesute. Buvo smagu. Dėka mūsų mokytojų, ši išvyka buvo tokia puiki.
Gabrielė Jakubauskaitė
IV a kl.
Rugsėjo 26-27 dienomis Punsko Dariaus ir Girėno pagrindinės mokyklos penktų, šeštų, septintų bei aštuntų klasių moksleiviai išvyko į Kernavę ir Šilalę.
Kernavėje dalyvavome edukaciniuose užsiėmimuose. Čia mums parodė, kaip seniau žmonės gyveno. Matėme ekspozicijas su senovės daiktais, kurie rasti šiame regione. Po to mes susitikome su Punsko parapijos buvusiu vikaru, Mariumi Talučiu. Jis mums parodė kelis istorinius paveldus. Kartu įėjome į kleboniją ir jos kiemą. Lankėme senovinę gyvenvietę. Užkopėme į vieną piliakalnį, o norintys kopė į dar kitą. Po pietų važiavome į Šilalę. Ten valgėme vakarienę ir nakvojome.
Kitą dieną nuvažiavome į mažiausią muziejų visoje Europoje. Tai buvo D. Poškos Baubliai. Tai du nameliai ąžuolo kamiene. Įdomu ir tai, kad čia matėme Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos laikų mokyklą, kurioje įrengtas biuras, kur galėjome pamatyti senovinį mokyklinį suoliuką. Sudomino dar veikiantis vandens malūnas. Po to nuvykome į Stasio Girėno gimtinę. Po jo gimtąją sodybą mus vedžiojo paties Girėno giminaitė! Norintys galėjo žaisti simuliatoriaus skrydžio lėktuvu, naudojant VR akinius. Gidė parodė filmą apie Girėno gyvenimą. Mano manymu, tai buvo labai įdomi išvyka. Pamačiau įdomių istorinių vietų. Tegul tokių išvykų būna kuo daugiausia!
Rimas Vitkauskas
VI b
Spalio 9 dieną išvykome į Šilalę. Pradžioje buvome Baublių muziejuje. Sprendėme kryžiažodį ir daug bėgiojome lauke. Vėliau nuvažiavome į garsaus lakūno gimtinę, Stasio Girėno namus. Ten daug sužinojome apie jo vaikystę. Kitą dieną, po pusryčių susikrovėme daiktus ir nuvykome susitikti su kunigu Talučiu. Kernavėje vaikštinėjome po piliakalnius. Užlipę į viršūnę fotografavomės, o vėliau dalyvavome edukacinėje pamokoje apie akmens amžių. Lankėme muziejų ir skanseną. Grįždami namo, dainavome dainas, o kai kurie pavargę net miegojo. Ši išvyka buvo smagiausia ir įdomiausia iš visų, kuriose man teko dalyvauti.
Lukas Ivoška
Va kl.
Rugsėjo 26-27 dienomis keliavome po Kernavę ir Šilalę. Išvyka buvo įdomi: lankėme muziejus, pajutome, kaip seniau gyveno žmonės, sprendėme kryžiažodžius. Net susitikome su kun. Mariumi Talučiu. Klebonas parodė geležinį vilką ir bažnyčią, kur atnašauja šv. Mišias. Kernavėje kopėme į piliakalnius, o kadangi oras buvo nuostabus, pamatėme pasakiškus peizažus. Kitą dieną viešėjome Baublių muziejuje, pas Dionizą Pošką. Pabaigai užsukome į Stasio Girėno gimtinę, pamatėme jo namus bei žiūrėjome filmą apie lakūnus. Kelionė man patiko.
Darija Murauskaitė
VIII kl.
Dalia Makauskienė