Nacionalinio mokinių konkurso „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ laureatų apdovanojimo renginys
Gegužės 9 dieną Vilniaus Televizijos bokšte vyko iškilmingas Nacionalinio mokinių konkurso „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ laureatų apdovanojimo renginys. Jį organizavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras kartu su Švietimo ir mokslo ministerija.
Konkursas prasidėjo spalio mėnesį, mokiniai rašė rašinius, apybraižas, piešė piešinius, kūrė dainas, eilėraščius, filmus, instaliacijas, koliažus, rankdarbius ir kitų meninių išraiškos formų darbus. Dalyvaudami konkurse moksleiviai artimiau susipažino su patyrusių tremtį, okupantų represijas, kovojusių už tėvynės laisvę žmonių skaudžiais likimais.
Prieš iškilmingą renginį visi atvykę moksleiviai ir jų mokytojai turėjo galimybę pakilti į Televizijos bokštą ir pasigrožėti nuostabia sostinės panorama. Po to visi pakviesti į salę, kur buvo skelbiami 25-ojo nacionalinio mokinių konkurso „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ laureatai. Šiais metais konkurse dalyvavo 772 mokiniai iš Lietuvos ir lietuviškų mokyklų užsienyje. 5–12 klasių mokinių kūryboje įprasminama dramatiška XX a. Lietuvos istorija: tremtys, Holokaustas, partizaninis karas, neginkluotas pasipriešinimas, 1991 m. sausio įvykiai, R. Kalantos žūties metinės.
Viso sukurta apie 800 darbų: piešiniai, maketai, rašiniai ir eilėraščiai, filmai, fotografijos ir prezentacijos, dainos.
Labi džiugu, kad nugalėtojų tarpe atsirado ir mūsų mokyklos mokinės. Tai penktokė Irmina Makauskaitė bei dvi septintokės Greta Nevulytė, Uršulė Aleksaitė. Jas konkursui ruošė mokytojos Onutė Vaznelienė, Dalia Makauskienė, Vida Uzdilienė. Labai džiaugiamės, kad mokinių rašiniai buvo taip aukštai įvertinti.
Po iškilmių susimąstėme ir prisiminėme popiežiaus Pranciškaus žodžius: „Tauta kaip ir asmuo, jei praranda šaknis – serga… Asmuo be šaknų, asmuo užmiršęs savo šaknis – tai sergantis asmuo. Atrasti, susigrąžinti savo šaknis – tai atgauti jėgas, reikalingas kelionei, tai atgauti vaisingumą, tai – kaip sako poetai – vėl žydėti, nes medis gali žydėti tik į žemę suleistų šaknų dėka. Nuo mūsų šaknų priklauso gėris, kurį galime duoti kitiems“.
Visa tai ir atsispindi mūsų laureačių rašiniuose.
