Punsko Dariaus ir Girėno pagrindinės mokyklos VI a, VII a ir VII b klasių mokiniai dar kartą turėjo puikią galimybę pažinti Lietuvą ir jos išskirtinius gamtos bei kultūros lobius. Ši išvyka buvo surengta įgyvendinant Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos finansuojamą projektą, kurio dėka mūsų mokyklos bendruomenė jau ne vienerius metus gali leistis į pažintines keliones po įvairius Lietuvos regionus.
Per pastaruosius kelerius metus aplankėme daugybę įdomių vietų – keliavome po Žemaitiją, grožėjomės senąja Lietuvos sostine Kernave, atradome Anykščių krašto unikalumą, pažinome Klaipėdą. Kiekviena kelionė paliko neišdildomų įspūdžių, tačiau būtent viešnagė Klaipėdoje pažadino norą pamatyti dar daugiau Lietuvos pajūrio grožio. Tuomet supratome, kad vieną dieną būtinai turime nuvykti ten, kur marios susitinka su jūra, kur stūkso didingos kopos ir kur gamta kuria nepakartojamą kraštovaizdį – į Nidą.
Šios kelionės idėja gimė dar prieš beveik dvejus metus, lankantis Palangoje. Tuomet, žvelgdami į Baltijos jūrą ir klausydamiesi pasakojimų apie Kuršių neriją, svajojome kada nors savo akimis išvysti šį ypatingą Lietuvos kampelį. Šiemet ši svajonė pagaliau išsipildė – leidomės į vieną gražiausių Lietuvos vietovių, kur mūsų laukė ne tik įspūdingi vaizdai, bet ir daugybė naujų atradimų, patirčių bei nepamirštamų akimirkų.
Išvykome birželio 11-osios ankstų rytą. Šios kelionės labai laukėme. Į Kuršių neriją persikėlėme keltu ir pradėjome pažintį su vienu gražiausių Lietuvos kampelių.
Pirmiausia aplankėme „Meškos galvą” – įspūdingą kopą, nuo kurios matoma Klaipėda, bei vieta, kurioje matomi 2006 m. kilusio gaisro metu sudegė apie 230 ha miško. Nuo jos atsiveria nuostabūs vaizdai į Kuršių marias, Baltijos jūrą ir aplinkines kopas. Ši vieta sužavėjo savo gamtos grožiu, ramybe ir didingais kraštovaizdžiais. Čia pajutome tikrą Kuršių nerijos dvasią, o aplink skambantis paukščių čiulbėjimas suteikė ypatingo jaukumo.
Vėliau apsilankėme Kuršių nerijos nacionalinio parko Lankytojų centre Juodkrantėje. Čia susipažinome su Kuršių nerijos gamta, istorija ir kultūros paveldu. Apžiūrėjome įdomias ekspozicijas, sužinojome apie kopų formavimąsi, augalus, gyvūnus bei žmogaus ir gamtos ryšį. Tai buvo vienas įdomiausių muziejų, kuriuose mums teko lankytis. Mikroskopo pagalba galėjome iš arti apžiūrėti gamtos stebuklus ir dalyvauti interaktyviuose užsiėmimuose.
Didelį įspūdį paliko ir apsilankymas Thomo Manno memorialiniame muziejuje Nidoje. Tai vieta, kurioje vasaras leisdavo garsus vokiečių rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas Thomas Mannas. Muziejuje susipažinome su jo gyvenimu, kūryba ir ryšiu su Kuršių nerija. Apžiūrėjome autentiškus eksponatus, nuotraukas ir sužinojome daug įdomių faktų apie rašytojo šeimą bei laikotarpį, kai jis gyveno Nidoje.
Ne mažiau įspūdingas buvo apsilankymas ant Parnidžio kopos. Tai viena garsiausių ir didžiausių Kuršių nerijos kopų, nuo kurios atsiveria nuostabi panorama į Kuršių marias, Baltijos jūrą, Nidą ir plačias smėlio erdves. Užkopę į kopos viršūnę grožėjomės nepakartojamais vaizdais ir pajutome ypatingą šios vietos ramybę bei didybę. Čia apžiūrėjome ir saulės laikrodį – vieną žinomiausių Nidos simbolių. Nuo kopos galima matyti Lietuvos ir Rusijos sienos kryptį. Gidė papasakojo, kad už kelių kilometrų prasideda Rusijai priklausanti Kuršių nerijos dalis –Karaliaučiaus apskritis. Buvo įdomu sužinoti, kad Kuršių nerija yra padalinta tarp dviejų valstybių, tačiau visa jos teritorija išlieka unikalus gamtos ir kultūros paveldo objektas.
Įsikūrę Juodkrantės „Ąžuolyno“ poilsio namuose ir šiek tiek pailsėję, leidomės į tolimesnes veiklas. Didelį įspūdį paliko ir Juodkrantės sengirė. Vaikščiodami jos takais grožėjomės senais pušynais, klausėmės paukščių balsų ir mėgavomės ypatinga miško ramybe. Sengirė – tai natūraliai susiformavęs miškas, kuriame gamta gyvuoja pagal savo dėsnius. Čia galėjome pamatyti įvairaus amžiaus medžius, nuvirtusius kamienus ir turtingą augaliją. Raganų kalnas Juodkrantėje – tai unikalus medžio skulptūrų parkas po atviru dangumi, kuriame eksponuojama daugybė lietuvių liaudies pasakų, legendų ir padavimų herojų. Vaikščiodami miško taku grožėjomės meistriškai išdrožtomis raganų, velnių, laumių ir kitų mitologinių būtybių skulptūromis. Kiekviena jų pasakojo savitą istoriją ir leidžia geriau pažinti lietuvių tautosaką bei senąsias tradicijas. Dalyvavome miško terapijos užsiėmimuose, kuriuos vedė mūsų kraštietė Gražina Banienė. Jų metu mokėmės sustoti, įsiklausyti į gamtos garsus ir sąmoningai pajusti mus supančią aplinką. Vaikščiodami miško takais stebėjome medžius, klausėmės paukščių čiulbėjimo, uodėme miško kvapus ir atlikome įvairias dėmesingumo užduotis. Šie užsiėmimai padėjo atsipalaiduoti, nusiraminti ir pajusti glaudesnį ryšį su gamta. Miško terapija suteikė daug teigiamų emocijų ir tapo malonia atgaiva po įspūdžių kupinos dienos. Pirmąją dieną užbaigėme prie laužo, grožėdamiesi gamtos kuriamais stebuklais.
Nors pirmąją dieną oras nelepino ir buvo vėsoka, birželio 12-osios rytas išaušo saulėtas ir ramus. Skaniai papusryčiavę pėsčiomis vingiuotu miško takeliu nuėjome prie pasakiškos Baltijos jūros. Saulė skaisčiai švietė, todėl ir vanduo atrodė ypatingai gražus. Nors šaltos bangos kedeno smėlį, vis tiek pabraidžiojome, vaikščiojome pakrante ieškodami gintaro ir įdomių kriauklių. Radome keletą gintaro gabalėlių, kuriuos parsivežėme namo atminimui.
Su liūdesiu palikę jūrą, leidomės toliau. Kartu su Juodkrantės girininkijos miškininkais Algirdu Kurtinaičiu ir Donatu Norkumi stebėjome kormoranų koloniją – vieną įdomiausių gamtos vietų Kuršių nerijoje. Ji įsikūrusi netoli Juodkrantės ir yra viena didžiausių kormoranų perimviečių Lietuvoje. Čia gyvena tūkstančiai didžiųjų kormoranų, kurie kasmet sugrįžta perėti.
Kormoranai yra stambūs vandens paukščiai, puikiai nardantys ir mintantys žuvimis. Dėl jų gausos kolonijos teritorija atrodo neįprastai – daugelis medžių yra nudžiūvę, nes paukščių išmatos keičia dirvožemio cheminę sudėtį ir kenkia augalijai. Dėl šios priežasties kolonija dažnai vadinama „mirusių medžių mišku“. Šį neįprastą vaizdą galėjome pamatyti savo akimis.
Vėliau aplankėme Preilą – nedidelę ir jaukią gyvenvietę Kuršių nerijoje, įsikūrusią tarp Kuršių marių ir Baltijos jūros. Ji buvo įkurta 1843 metais, kai čia persikėlė smėlio užpustyto Naujųjų Naglių kaimo gyventojai. Dėl to Preila laikoma viena jauniausių Kuršių nerijos gyvenviečių.
Kaimas garsėja ramybe, tradicine žvejų architektūra ir gražia gamta. Matėme išlikusius senuosius žvejų namus, kurie saugomi kaip kultūros paveldas. Gyvenvietė driekiasi palei Kuršių marias, o aplink ją stūkso įspūdingos kopos. Nuo Preilos kopos atsiveria nuostabūs Kuršių nerijos vaizdai. Šiandien Preiloje gyvena apie 200 gyventojų, tačiau vasarą ji atgyja ir sulaukia daugybės poilsiautojų.
Čia pat susižavėjome Menininkų kopa – viena gražiausių ir įdomiausių vietų Preiloje. Nuo jos viršaus atsiveria nuostabūs vaizdai į Kuršių marias, kopas bei aplinkinius miškus. Girininkas Algirdas papasakojo, kad kopa taip pavadinta todėl, jog šią vietą mėgo lankyti dailininkai, fotografai ir kiti kūrėjai, kuriuos įkvėpdavo Kuršių nerijos gamta. Mes čia pasijutome lyg kitame pasaulyje. Atsivėrę vaizdai leido pajusti laisvę, ramybę ir gamtos didybę. Tikriausiai niekas negalėtų iki galo perteikti emocijų ir įspūdžių, kuriuos čia išgyvenome. Tai viena iš tų vietų, į kurias norisi sugrįžti vėl ir vėl.
Ypatingus ir pačius nuoširdžiausius padėkos žodžius norime skirti mūsų kraštietei Gražinai Banienei (Bukauskaitei), kurios dėka ši kelionė tapo dar prasmingesnė, turtingesnė ir artimesnė Kuršių nerijos dvasiai. Nuo pirmųjų susitikimo akimirkų jautėme jos nuoširdų rūpestį, meilę šiam unikaliam kraštui ir norą pasidalyti jo grožiu su jaunąja karta. Gerbiama Gražina ne tik padėjo mums geriau pažinti Kuršių neriją, bet ir atvėrė duris į jos istoriją, gamtą bei žmonių gyvenimą.
Nuoširdžiai dėkojame ir jos puikiai komandai – Valstybinių miškų urėdijos Kretingos regioninio padalinio Juodkrantės girininkui Algirdui Kurtinaičiui bei girininkijos specialistui Donatui Norkui. Jų profesionalumas, įdomūs pasakojimai, kantrybė ir šiltas bendravimas leido mokiniams ne tik sužinoti daug naujų faktų, bet ir pajausti ypatingą ryšį su šiuo išskirtiniu Lietuvos kampeliu. Kiekvienas jų žodis liudijo didelę meilę gamtai ir atsakomybę už Kuršių nerijos išsaugojimą ateities kartoms.
Esame nepaprastai dėkingi už skirtą laiką, parodytą dėmesį ir širdingą priėmimą. Tokie žmonės ne tik praturtina keliones žiniomis, bet ir palieka neišdildomą pėdsaką kiekvieno dalyvio širdyje. Tegul ši padėka būna mažas mūsų dėkingumo ženklas už didelį darbą, nuoširdumą ir gerumą, kurį patyrėme viešėdami šiame nepaprastame Lietuvos krašte. Jūsų dėka Kuršių nerija mums tapo ne tik gražia vieta žemėlapyje, bet ir gyvu, nepamirštamu prisiminimu, prie kurio dar ilgai sugrįšime mintimis.
Paulina Milončytė, Gabrielė Jakubauskaitė
