Š.m. birželio  3 d. mūs mokyklos bibliotekoje vyko susitikimas su lietuvių rašytoja, pedagoge, disidento A. Terlecko dukra  Vile Vėl ( tikr. Vilija Dailidienė).  Viešnia atvyko su savo anūke. Skaitytojų apsupta, gerėjosi Punsko ir Seinų krašto grožiu, džiaugėsi, kad mes taip   atkakliai  puosėlėjam lietuvių kultūrą ir kalbą. Autorė trumpai papasakojo apie save, prisiminė, ką jos vaikystėje reiškė būti tėvelio, kovotojo prieš komunistinį rėžimą dukra, supažindino su savo kūryba. Apsakymų rinkinyje „Kaip mes išgarsėjome“ ir apyskoje „Pereik, per tiltą kvailį“ rašytoja atskleidžia socialines šio meto problemas, emigrantų vaikų išgyvenimus dėl suaugusiųjų sprendimų, puikiai perteikia vaikų pojučius ir psichologiją.

Mokinius sudomino šilti ir jaudinantys rašytojos pasakojimai ir po oficialaus susitikimo jaunimas dar liko pabendrauti su svečiu. Gera buvo jausti sklindančią nuoširdumo energiją ir stebėti užsimezgusį ryšį.

Dėkojame rašytojai už įdomų susitikimą ir padovanotą knygą „ Kaip mes išgarsėjome“.

Susitikimas nufilmuotas. Norinčius  jį apžiūrėti, kviečiame į biblioteką.

                                                                       Bibliotekininkės ir mokyklos skaitytojai.

[Pokaz zdjęć]

1 2 3 ►

Birželio 5-ąją dieną I a, I b ir II a klasės mokinukai kartu su savo auklėtojomis Danute Svetlauskiene, Terese Degutiene ir Natalija Kalkauskiene įsimins kaip gražiausią pramogą. Tai buvo pasivažinėjimas per Vygrių nacionalinį parką ir Augustavo girią siauruoju geležinkeliu – siauruku, besigrožint gamta, kuri ranka pasiekiama iš traukinuko vagono. Kelionė per Vygrių nacionalinį parką ir Augustavo girią pirmyn ir atgal tęsėsi daugiau nei 2,5 valandos.

Vaikučiai sužinojo, kad per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai Plocično kaime pastatė didelę lentpjūvę, kad galėtų kirsti aplinkinių miškų medieną. Medienai transportuoti nuo lentpjūvės pro miškus iki Zelvos buvo nutiestas siaurasis geležinkelis. „Siauruko“ maršrutas tęsiasi 10 kilometrų. Šiuo metu tai yra tiesiog turistinė pramoga. Pramoga buvo ir mūsų mokyklos mažyliams.

Įdomu tai, kad kitas toks „siaurukas“ yra tik Lietuvoje – Anykščiuose. Džiugu, kad mokinukai galėjo tai pamatyti visai netoli Punsko krašto. Diena buvo giedra ir šilta, todėl visus pasitiko Suvalkų kraštas su gražia gamta, Vygrių nacionalinis parkas, puikūs ežerai, sengirės. Pasivažinėjimas „traukinuku“ visiems labai patiko.

[Pokaz zdjęć]

Šių metų balandžio ir gegužės mėnesį IV klasių mokiniai kartu su psichologe Danguole Makauskiene vykdė rūkymo profilaktikai skirtą programą „Bieg po zdrowie“. Jos tikslas buvo gilinti žinias apie rūkymo sukeliamą žalą žmogaus organizmui bei skatinti mokinius saugoti, branginti savo sveikatą. Mokiniai labai aktyviai dalyvavo šioje programoje diskutuodami, ruošdami interviu su nerūkančiu žmogumi, skaičiuodami rūkymo išlaidas bei kurdami komiksus. Rūkymo profilaktikai skirtos programos „Bieg po zdrowie“ apibendrinimui ketvirtokai paruošė trumpą profilaktinį pasirodymą.

[Pokaz zdjęć]

1 2 ►

2023/2024 mokslo metų antrame pusmetyje I-III klasių mokiniai dalyvavo prevencinėje programoje ,,Prašau, nerūkyk šalia manęs“. Seinų sanitarinės – epidemiologinės stoties atstovai pasiūlė surengti 5 seminarus, kurie buvo išplėsti papildomomis, su sveikata susijusiomis veiklomis.

Užsiėmimus ,,Kas ir kodėl kenkia sveikatai“ pravedė mitybos specialistė, dietologė ponia R. Žukauskienė. Jų metu mokiniai susipažino su tinkamos mitybos pagrindais. Po  susitikimo klasėse sudarė sveikos mitybos piramidę bei surengė piešinių parodą tema ,, Rūkymo žala žmogui“.

Balandžio mėnesį trečių  klasių mokiniai paminėjo Pasaulinę sveikatos dieną. Keletą dienų jie dirbo projektų metodu. Informatikos pamokų metu  ieškojo informacijų apie žalingą rūkymo poveikį ir kūrė  pristatymus PawerPoint programoje. Techninio ugdymo pamokose atliko plakatus raginančius nerūkyti ir nuodingais tabako dūmais nežaloti kitų sveikatos.

Mokiniai praturtėjo  žiniomis  apie pirmosios pagalbos suteikimą. Į mokyklą  atvykusi medicinos seselė supažindino mokinius su pirmosios pagalbos teikimo principais, pravedė pokalbį tema  ,,Ką daryti, kai kyla pavojus sveikatai?“. Papasakojo  apie cigarečių bei elektroninių cigarečių nešamą pavojų žmogaus sveikatai. Mokiniai pasimokė atlikti dirbtinį kvėpavimą ant manekeno bei prisiminė skubios pagalbos iškvietimo taisykles.

Paskutinę užsiėmimų temą ,,Prašau, nerūkyk šalia manęs“ pristatė mokyklos psichologė. Visi  I-III klasių mokiniai žiūrėjo filmą ,,Elektroninės cigaretės vis labiau populiarėja  jaunimo gretose“. Šios informacinės veiklos metu vaikai sužinojo apie tabako dūmų žalingumą, pasyvaus rūkymo poveikį, sveikos gyvensenos vaidmenį ir fizinį aktyvumą.

Programos ,,Prašau, nerūkyk šalia manęs“ apibendrinamajame susitikime dalyvavo Seinų sanitarinės – epidemiologinės stoties atstovė -ponia Wioletta Rapczyńska. Ji  apdovanojo trečių klasių mokinius už atliktus plakatus apie rūkymo žalą. Darbai buvo pristatyti parodoje  mokyklos vestibiulyje. III c klasės mokiniai paruošė puikų pristatymą apie rūkymo žalą ir padainavo nuotaikingą dainelę.

Taip mūsų mokykloje buvo paminėta Pasaulinė diena be tabako.

[Pokaz zdjęć]

Gegužės 8 d. VI a ir VI b klasės mokiniai dalyvavo pažintinėje edukacinėje išvykoje į Seinus „Seinai praeityje ir dabar …“. Lankė bažnyčią ir seminarijos pastatą. Čia mokiniai paskaitė savo trumpus pranešimus apie istoriją ir įžymius asmenis: vyskupą Antaną Baranauską, Vincą Kudirką, Joną Totoraitį, Antaną Tatarę, Simoną Norkų ir kitus. Po to nuėjome prie „Šaltinio“ spaustuvės pastato. Čia kiti pristatė spaustuvės įkūrimo aplinkybės ir leidybinę veiklą. Iš Seinų nuvykome į Berznyką, kur aplankėme žuvusių už nepriklausomybę savanorių kapus ir uždegėme žvakę.

Mokiniai prieš išvyką pasirinko istorines Seinų nuotraukas patalpintas Lietuvos istorijos vadovėlyje bei Wikipedijoje ir ieškojo tų vietų kur jos buvo darytos. Sugrįžę į mokyklą savo nuotraukas ir žinias sudėjo į Canva programėlės projektus. Ši edukacinė išvyka padėjo prisiliesti prie praeities ir atgaivinti žmones , kurie kūrė mūsų krašto istoriją. Visas žinias ir vaizdus mokiniai perkėlė į naują plotmę, suvokdami kad mūsų užduotis išlikti  jas išsaugant.

„Išdykauja, žaidžia, liūdi, siaučia,
nesvarstydami – kodėl ir kam.
Jeigu šita žemė kam priklauso,
tai pirmiausia, žinoma, vaikams.”
                                                        Justinas Marcinkevičius

Gegužės 29 dieną mūsų mokyklos trečiokai svečiavosi „Žiburio“ mokykloje. Kartu su žiburiečiais bei vaikais iš Lietuvos pasitiko vasarą ir kartu šventė artėjančią Tarptautinę vaikų gynimo dieną. Renginys prasidėjo moksleivių pasirodymais. Vėliau vaikai susitiko su policijos, greitosios pagalbos, sanitarinių tarnybų atstovais. Mokiniai atlikinėjo jų paruoštas užduotis, už kurias buvo apdovanoti. Kiekvienas vaikas rado sau tinkamą užsiėmimą: šoko, dažė veidukus, vaišinosi dešrelėmis. Tą dieną nestigo saulės, geros nuotaikos, šurmulio bei vaikų šypsenos. Tegyvuoja vasara! Tegyvuoja vaikai!

[Pokaz zdjęć]

„Niekur nėra taip gera ir gražu, kaip Anykščiuose…“ – kažkada ištarė žymiausias anykštėnas rašytojas Antanas Žukauskas Vienuolis.

Anykščių kraštas – mažas žemės lopinėlis, supamas ežerų, senolių išgarsintas ir dainių apdainuotas, apipintas padavimais ir legendomis, vilioja žmones aplankyti miškais apaugusius Šventosios upės vingius, kalvas ir slėnius. Anykščių šilelis, akmuo Puntukas, garsių rašytojų ir jų kūrinių veikėjų gimtosios vietos — tai reikia pamatyti savo akimis!

Mūsų mokyklai pavyko įgyvendinti dar vieną Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos finansuojamą projektą „Kitiems Lietuva – tai tiesiog taškas pasaulio žemėlapyje, o mums Lietuva – naujų patirčių, atradimų šalis… Anykščių krašto lobiai.“ Anykščiai – apibus Šventosios upės slėnio įsikūręs miestelis, kuriame gyvenę žmonės kūrė odes šiam nuostabiam Lietuvos kampeliui. Gamta ir istorija čia sukaupė tiek įspūdingų turtų, kad mažas valstybės lopinėlis tapo it akimis aprėpiamas parkas, o jame telpa visa tai, kuo patraukli Lietuva.

Teikdami projektą, norėjome geriau pažinti Anykščių kraštą ir jo indėlį lietuvių literatūrai. Juk Anykščiai – lietuvių literatūros klasikų Antano Baranausko, Antano Vienuolio, Jono Biliūno gimtinė. Tikslas buvo surengti literatūrinę kelionę – lankyti Antano Baranausko ir Antano Vienuolio memorialinį muziejų, Niūronyse aplankyti Arklio muziejų, pasivaikščioti Medžių lajų taku ir apžiūrėti Puntuką, ant kurio iškalti Lituanicos lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno bareljefai bei jų testamento žodžiai lietuvių tautai. Tai ypač svarbu, nes Darius ir Girėnas – mūsų mokyklos patronai. Troškome išvysti unikalų technikos paveldo objektą – Siaurąjį geležinkelį, vadinamą Siauruku. Norėjome aplankyti Angelų muziejų, o pakeliui namo užsukti į Antano Smetonos dvarą prie Lėno ežero.

Ekskursija vyko gegužės 22-23 dienomis. Dalyvavo 45 mokiniai (ketvirtokai, penktokai, šeštokas ir du septintokai) bei 3 mokytojos. Tad ir išvykome į dviejų dienų naujų pažinimo idėjų tyrinėjimo kelią. Prieš tai aptarėme, jog kelionės tikslai keli – aplankyti ir pasisemti naujų idėjų. Oras pasitaikė puikus, todėl ir  nuotaika buvo puiki.

Pirmąją dieną pradėjome pažintį su Anykščių kraštu. Aplankėme pirmąjį Lietuvoje memorialinį muziejų. Jį 1927 metais poeto Antano Baranausko klėtelėje įkūrė rašytojas Antanas Žukauskas Vienuolis. Parodų salėje apžvelgėme tautodailininko Stanislovo Petraškos akmens tapybos ekspoziciją. Naudodamas tapybos akmens dulkėmis techniką, kūrėjas įamžino unikalius Anykščių peizažus, kitas šiam kraštui svarbias vietas – Puntuko akmenį, Anykščių šilelį. Ši vieta paliko mums naujų dar neregėtų meno idėjų. Pakeliui apžiūrėjome šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčią. Aukščiausios Lietuvos bažnyčios bokštai siekia net 79 metrų aukštį, metaliniai laipteliai vedė į 33 metrų aukštyje esančią apžvalgos aikštelę, nuo kurios atsivėrė nuostabi Anykščių apylinkių panorama. Bažnyčios skvere pamatėme paminklą vienam garsiausių Anykščių krašto sūnų – poetui Antanui Baranauskui, o kairiajame Šventosios upės krante, kur girdėti užtvenkto vandens šniokštimas – paminklą Antanui Žukauskui Vienuoliui. Džiugu, kad mūsų mokinukai drąsūs ir nė vienas nepabūgo aukščio. Visi drauge pakilome į bažnyčios bokštą. Prie pat šv. Mato bažnyčios įsikūręs Angelų muziejus – dar vienas unikalus Anykščių kultūros traukos centras. Pirmame Lietuvoje Angelų muziejuje išvydome kultūrininkės Beatričės Kleizaitės-Vasaris sukauptą angelų kolekciją. Tarp daugiau kaip šimto eksponatų dėmesį traukė tapyti, mediniai, keramikiniai, stikliniai ir iš kitokių medžiagų pagaminti angelai. Angelų muziejuje eksponuojami Lietuvos nacionalinės kultūros ir premijos laureatų ir kitų menininkų darbai, Lietuvos liaudies meno dirbiniai. Kolekcija yra nuolatos pildoma naujais eksponatais. Be to, muziejuje stebino Angelas, kuris galėjo išpildyti po vieną norą. Užteko tik paknibždėti tą norą Jam į ausį! Džiugu ir tai, kad mokiniai galėjo sudalyvauti edukacijoje. Jie savarankiškai pasigamino žibintus, kurie drauge „atkeliavo“ į Punską ir kartu turbūt atvežė šiek tiek paslapties, šviesos ir ramybės.

Įdomu buvo pamatyti Siauruką. Tai siauras traukinukas, neatsiejamas nuo Anykščių vardo, ir menantis Anykščių siaurojo geležinkelio stoties istoriją. Siauruko muziejuje apžiūrėjome įvairias architektūros, technikos, Anykščių krašto istorijos ekspozicijas. Išbandėme veikiančius eksponatus – rankinę dreziną ar triratį ant bėgių. Apsilankėme senojoje stotyje, matėme kaip žmonės seniau susisiekdavo, kokiais pinigais susimokėdavo už kelionę traukiniu.

Oras buvo puikus, ekskursija tęsėsi, tačiau mes išalkome. Todėl nuvykome pietauti ir tuo pačiu apsistojome Sporto ir rekreacijos centre „Nykščio namai“. Skaniai papietavę nuvykome į Anykščių menų inkubatoriuje įsikūrusį unikalų veidrodžių kambarį. Atsidūrėme beribiame kosmose, milijardo žvaigždžių nusėtoje galaktikoje. Išskirtiniai šviesos efektai, inovatyvios vizualizacijos, garsu paversti žemės elektromagnetiniai virpesiai kosmoso erdvės pojūtį dar labiau sustiprino. Sunku nupasakoti begalybės pojūtį, kuris patiriamas „Cosmos“ paukščių take – būtina gyvai tai pajusti! Tai visame Pabaltijo regione vienintelė tokia vieta. Dar viena neužmirštama akimirka užsifiksavo Virtualios realybės karalystėje, kur mūsų laukė net du skirtingi virtualios realybės atrakcionai. Užsiėmimų metu pasikrovėme teigiamos energijos ir adrenalino, pamiršome visus rūpesčius. Atsiradome jūros dugne, stebėjome mažas žuveles ir milžinišką banginį. Pasiekėme ir Afriką, glaudėme drambliukus, matėme liūtą, stebėjome žirafas. Buvo nuostabu.

Diena nesibaigė, nes mūsų mokiniai dar ir krepšinį žaidė. Nakvynės namuose visus stebino aikštelė, kur galėjome sportuoti, pramogauti. Bet, aišku, mūsų krepšininkai savo taikliais metimais į krepšį, pritraukė ir žiūrovų. Vyko puikios varžybos…

Pirmoji diena paliko neužmirštamų įspūdžių.

Anykščiai garsėja ir vieninteliu Baltijos šalyse Arklio muziejumi. Todėl nieko nelaukę, skaniai papusryčiavę nuvykome į šį muziejų. Klojimų patalpose išsirikiavę iš visos Lietuvos surinkti vežimai, „lineikos“, brikelės, todėl apžiūrėjome senovėje naudotas transporto priemones, žemės ūkio padargus, arklio istorijos, karybos, audėjo, keramiko, duonos kepėjo, juvelyro, drožėjo, kalvio ir kitas ekspozicijas. Senoviniuose pastatuose domino nuotraukos, meno kūriniai, skirti pagerbti arklį ir artoją, žirgą, karžygį. Muziejus neįsivaizduojamas be gyvųjų „eksponatų” – arklių. Deja, pajodinėti mums nepavyko, tačiau mūsų vaikučiai šėlo kieme, dalyvavo linksmuose užsiėmimuose, stebėjo kalvio darbą ir pamatė molio puodynių parodą, sužinojo molio meno paslapčių.

Po tokių linksmybių keliavome į A. Baranausko išgarsintą Anykščių šilelį, kur pamatėme, kaip atrodo „velnio neštas ir pamestas” garsiausias Lietuvoje Puntuko akmuo. Turbūt didžiausį įspūdį paliko pasivaikščiojimas  Medžių lajų taku. 2015 metais Anykščių šilelyje atsidaręs Medžių lajų tako kompleksas yra pirmasis takas medžių lajų lygyje ne tik Baltijos valstybėse, bet ir visoje Rytų Europoje. Takas medžių viršūnėmis vingiavo 300 metrų ir vedė į 34 metrų aukščio bokštą, nuo kurio apžvelgėme apdainuotąjį Anykščių šilelį ir pasigrožėjom Šventosios upės vingiais. Čia stovėdamas kartoji Antano Baranausko žodžius: „Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria. Vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria, kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai: ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!“. Mokiniai dalyvavo edukaciniuose užsiėmimuose. Dėliojo dėlionę, ieškojo augalų rūšių pagal spalvą, keliavo šilelio labirintu. Pabaigoje visus mus nustebino Anykščių šilelio gyventoja – „voverė”. Ji net nusifotografavo bendroje nuotraukoje.

Paskutinė mūsų kelionės lankytina vieta buvo Prezidento Antano Smetonos dvaras vaizdingoje pietinėje Lėno ežero pakrantėje. Jis nutolęs 2 km į pietus nuo Lėno kaimo, 1 km į vakarus nuo Prezidento gimtinės – Užulėnio. Mus pasitiko ir kaip priklauso, salionėlyje pasodino muziejininkė. Dvaro istorija prasideda 1934 m., kai švenčiant tuometinio Lietuvos Prezidento A. Smetonos 60 – metį, buvo nutarta jo tėviškėje, ant Lėno ežero kranto, pastatyti jam dvarą. A. Smetona pavadino jį „Užugirio kiemu” ir pageidavo čia įkurti pavyzdinį ūkį, kuris vėliau galėtų  tapti žemės ūkio mokykla. Dvaro rūmai sudėtingo plano, tarpukario architektūros stiliaus, sienos mūrinės, tinkuotos. Kiti dvaro statiniai taip pat gerai išsilaikę, suteikia išsamų tarpukario dvaro vaizdą. Smetonos dvaras ir tapo pavyzdiniu to meto ūkiu, kuriuo rūpinosi pats Prezidentas. Čia būta septyniolikos statinių, nemažai jų išliko iki šiol. Sodyboje auginti gyvuliai, dirbo daug žmonių. Kiaulidės, karvidės buvo įrengtos pagal to meto naujausius standartus, su nuotekų sistemomis. Sodyba apsodinta medžiais ir krūmais (daugiausia lazdynais), užveistas didokas vaismedžių sodas, įrengti šiltnamiai. Darbininkams įrengti geri gyvenamieji namai: visur buvo lentinės grindys, koklinės krosnys bei viryklos, dideli langai, aplink – gražia tvorele aptvertas darželis.

Dvaras nestulbino prabanga. Žvelgiant iš amžių perspektyvos, ir rūmų išorė, ir vidus įrengti gana kukliai – visko tik tiek, kiek reikia. Gėrėjomės didžiuliais ąžuoliniais autentiškais laiptais, pabuvome Prezidento kabinete ir apmąstymų kambaryje, matėme Smetonų valgomąjį. Antrame aukšte kiekvienas šeimos narys turėjo po atskirą kambarį. Dabar čia įrengta kino salė, kur rodomi to meto archyviniai dokumentiniai filmai. Iš lauko pusės namą puošia keturios kolonos, pastatytos prieš didžiąsias paradines duris, antrame aukšte – du atviri balkonai, baltai dažytos sienos, raudonas čerpių stogas.

Mūsų kelionę vainikavo neužmirštama edukacija. Kepėme šakotį malkomis kūrenamoje krosnyje, tikros ugnies kaitroje. Kepimo procese dalyvavo visi ekskursijos dalyviai. Edukatorius papasakojo šakočių kepimo istoriją, leido mums pasijusti kaip tikriems svečiams. Po geros valandos vyko tradicinio šakočio degustacija. O kadangi mes patys jį išsikepėme, skonis neapsakomas žodžiais. Verta visa tai patirti.

Laikas keliauti namo. Išvyka mus praturtino, pailsėjome, daug pamatėme ir akimirkos praleistos drauge išliks labai ilgai.

Mūsų mokiniai ekskursijos dėka geriau pažino Lietuvą, jos kultūrą ir istoriją. Tai leido didžiuotis ja ir gerbti jos simbolius, ugdyti tautiškumą, patriotiškumą, meilę Lietuvėlei. Ekskursija susipažino su asmenybių, apie kurias kalbama per Lietuvos istorijos ir lietuvių literatūros pamokas, gyvenimu, jų kilmės vietomis. Tokiu  būdu ugdomas vaikų tautinis ir kultūrinis tapatumas, pasididžiavimas tėvyne Lietuva, jos istorija ir asmenybėmis. Ši išvyka paskatino mokinius domėtis Lietuvos kultūros paveldo vertybėmis, jas puoselėti.

Jeigu niekada nebuvote Anykščiuose, nuvažiuokite ten. Šis nuostabus Lietuvos miestas apipins Jūsų kelionę nauja istorija. Anykščiai – be galo jaukus ir gražus miestelis, kuris patiks ne tik ieškantiems ramybės, bet ir nuotykių mėgėjams. Čia galima grožėtis įstabiais gamtos kampeliais, unikaliais meno ir kultūriniais objektais, pramogauti ir aktyviai praleisti laisvalaikį.

Tai buvo nuostabi kelionė laiku į ateitį, kurios vaikai dar ilgai nepamirš. Jie patenkinti ir laimingi. O tai didžiausia dovana mums, mokytojams. Štai keli jų pasisakymai…

Ekskursija man patiko… Negalvojau, kad pamatysiu tokius nuostabius vaizdus eidama Lajų taku. Ypač nustebino didžiulė voverė. Neapsakomai įdomios edukacijos, daug naujovių papasakojo gidas Arklio ir Siauruko muziejuje. Virtualioje realybėje liečiau drambliukus, glosčiau liūtą, skraidžiau Paukščių taku. O koks skanus buvo šakotis. Siūlau visiems nuvykti į Anykščius.
Irmina (IV a)

Esu arklių mylėtoja, todėl nenuostabu, kad man labiausiai patiko pabūti Arklio muziejuje. Sužinojau, kokie svarbūs šie gyvūnai žmogaus gyvenime. Mačiau žirgą, kuris buvo labai gražus, raumeningas. Gidas parodė bričkas, vežimus, papasakojo apie sunkų arklio darbą ir draugystę su šeimininku.
Sandra (IV a)

Lankėme anykščius, o labiausiai man patiko Medžių lajų takas ir šakočio kepimas. Anykščių šilelyje užkopėme į 34 metrų aukščio bokštą. Matėsi nuostabūs vaizdai – upė, miškas. Kai kepėme šakotį, visi sušilome, nes vieni turėjo sukti medinį kotą, o kiti pilti tešlą. Šakotis buvo labai skanus.
Aida (IV a)

Labiausiai man patiko pasivaikščiojimas vingiuotu Medžių lajų taku. Einant buvo baisu, bet labai įdomu. Mačiau ir Puntuko akmenį. Sužinojau, kad jis didžiausias Lietuvoje. Ši ekskursija ilgai išliks mano atmintyje.
Paulina (IV a)

Išvyka buvo labai įdomi. Lankėm muziejus, dalyvavome edukacijose. Kopėme į šv. Mato bažnyčios bokštą. Ten iš tiesų aukšta, bet aš nugalėjau baimę. Tuo nepaprastai džiaugiuosi. Išvyka neužmirštama – sužinojau naujų dalykų, išvydau A. Baranausko klėtelę, mačiau akmeniu tapytus paveikslus.
Sara (V a)

Neeilinė ekskursija, viskas suplanuota pagal mūsų norus. Patiko „Nykščio namai“, Arklio muziejus, kur buvo didelė medinė karuzelė. Medžių lajų takas vedė per Anykščių šilelį. Ten taip gražu. Norėčiau dar ne kartą nuvykti į Anykščius.
Nikolė (V a)

Man labiausiai patiko „Cosmos“ paukščių takas. Pasijaučiau lyg tikroje galaktikoje. Šviesų efektai nenupasakojami. Įdomu ir Arklio muziejuje. Gidas papasakojo apie vežimus, arklius ir žirgus. Pasirodo, arkliai turėjo tempti vežimus be sustojimo. Siauruko muziejuje mačiau įvairius senovinius automoblius, traukinius ir jų rėles. Smetonos dvare pasijaučiau lyg tikras Prezidentas.
Lukas (V a)

Gegužės 22-23 dienomis keliavome po Anykščius. Aplankėme A. Baranausko klėtelę, A. Vienuolio memorialinį muziejų, Anykščių bažnyčios apžvalgos aikštelę. Taip pat buvome „Cosmos“ paukščių takas veidrodžių ir šviesų kambaryje, Arklio muziejuje, prie Puntuko akmens. Lankėme Smetonos dvarą. Man labiausiai patiko edukacinis Angelų muziejus, kuriame buvo daug įvairiausių angelų, taip pat patys galėjome pasigaminti vitražą. Įspūdinga buvo pasivaikščioti Medžių lajų taku ir kepti šakotį tikroje ugnies kaitroje. Man ekskursija labai labai patiko.
Simona (V b)

Anykščiuose lankėme Antano Baranausko klėtelę, Siauruko muziejų. Čia matėme  garvežį ,,Kukuška“, kitus siaurojo geležinkelio riedmenis, ryšio, signlizavimo priemones ir daug kitų eksponatų. Rašytojo A. Vienuolio muziejuje žiūrėjome filmą apie jo biografiją ir kūrybą. Vėliau dalyvavome edukacijose Angelų muziejuje, sužinojome daug įdomybių apie angelus. Buvome virtualioje realybėje. Teko mums stėbėti Saharos ir vandenynų nuostabius vaizdus, ,,Cosmos‘‘ paukščių taką. Kitą dieną aplankėme Arklio muziejų bei Prezidento Smetonos dvarą. Smetonos dvare iš balkono grožėjomės supančia gamta. Man labiausiai patiko Medžių lajų takas ir Puntuko akmuo, apie kurį įdomiai papasakojo mums gidė. Ši ekskursiją buvo smagi ir kupina gerų įspūdžių.
Lucija (V b)

Ne tik suaugę žmonės, bet ir mes – vaikai – dažnai turime savų problemų. Kartais jas išsprendžiame greitai, bet kartais viskas atrodo baisu ir nepakeliama – namų darbai, pareigos, konfliktai, nesutarimai… Vis sukamės toje pačioje aplinkoje, tame pačiame žmonių rate ir kartais atrodo, kad net oro trūksta – reikia kažko naujo, kažko, kas padėtų lengviau atsikvėpti. Pagalba tokiose situacijose – yra. Tai kelionės.

            Mūsų mokytojos – Vida Uzdilienė, Dalia Makauskienė bei Alicija Berneckienė puikiai mus supranta ir žino, ko mums reikia. Todėl gegužės 22-23 dienomis, suaorganizavo dviejų dienų išvyką į Anykščius. Išvykome su dideliu džiaugsmu ir net jauduliu. Visą naktį net užmigti negalėjau – taip jau laukiau – kad nors nepamigčiau ir nepavėluočiau į autobusą… Kadangi mano klasės draugai esame baisiai judrūs, nenusėdime vietoje, esame sukurti judėti, todėl į naudą mums buvo pasivaikščiojimas po Lietuvos žemę.

Pirmą dieną aplankėme Antano Baranausko klėtelę ir Antano Vienuolio memorialinį muziejų. Dalyvavome edukacijoje Angelų muziejuje. Sužinojome, kad Antano Baranausko klėtelė – tai pirmas memorialinis muziejus Lietuvoje. Mintimis persikėlėme į laikus, kai poetas buvo jaunas – 24 metų amžiaus ir savo vaizduotėje matėme, kai rašo jis savo garsų „Anykščių šilelį“. Esu laiminga, kad auklėtoja suteikė galimybę pabūti man pastate, kuriame buvo sukurtas geriausiai pasaulyje žinomas lietuvių literatūros kūrinys… Tai nepaprastas jausmas… Kadangi esu tikintis žmogus, patiko aplankyti Anykščių bažnyčią, stebėti jos architektūrą, pasivaikščioti po aikštę.

Nakvojome Sporto ir rekreacijos centre „Nykščio namai“. Smagu buvo pabendrauti su draugais, paišdykauti, pasikalbėti ir niekur neskubėti… Kitą dieną pavalgę skanius pusryčius, išvykome ieškoti nuotykių. Aplankėme Arklio muziejų. Tai vienintelis Lietuvoje toks unikalus muziejus. Čia matėme ne tik žemės ūkio įrankius ir transporto priemones, bet ir unikalius karo ir medžio drožinių eksponatus. Įdomu buvo apžiūrėti įvairiausių amatų eksponatus: audėjo, keramiko, duonos kepėjo, kalvio, juvelyro ir medžio drožėjo darbus.

Didžiulį įspūdį man paliko Medžių lajų takas ir Puntuko akmuo. Sužinojome, kad tai nėra paprastas akmuo – jis apipintas įvairiausiomis legendomis. Tai gamtos, mitologijos ir istorijos paminklas, geologiniu gamtos paminklu paskelbtas 2000 m. Archeologų manymu, milžinišką riedulį paliko Skandinavijos kalnų ledynai, slinkę čia prieš 20-14 tūkstančių metų. Tačiau man labai patiko legenda, kurioje pasakojama, kaip velnias nešė akmenį bažnyčiai nugriauti, o pragydus gaidžiams, jį pametė. Ėmiau įsivaizduoti tokį vaizdą, tada pradėjau juoktis ir su darugėmis ėmėme visaip juokauti ir dar įdomiau pasidarė ir su malonumu sužinojome apie Lietuvos praeitį.

Išvykę iš Anykščių aplankėme Smetonos dvarą. Čia taip pat pasisėmėme daug istorijos žinių, juk Smetona – svarbus Lietuvai žmogus. Tai prezidentas. Po dviejų nuostabiai praleistų dienų, laimingi sugrįžome į Punską. Ši kelionė man labai daug davė. Supratau, kad kelionės lavina žmogų, padeda atitrūkti nuo pilkos kasdienybės, kitomis akimis pažvelgti į save, savo aplinką.

      Paprastai, mes per daug galvojame apie save, tačiau keliaudami mes geriau pažįstame pasaulį, savo dėmesį skiriame draugams ir mokytojoms.  Šioje kelionėje supratau, kad nesu viena,  vienintelė ir svarbiausia. Nuostabu buvo pabūti su draugais. Iš šios puikios kelionės grįžome išmintingesni, malonesni ir laimingesni.

   Ačiū Jums, mielos mokytojos!

Olivija Venslauskaitė

[Pokaz zdjęć]

1 2 ►

Šių metų balandžio/gegužės mėnesį mūsų mokyklos mokiniai dalyvavo TARPTAUTINIAME PLAKATO KONKURSE „MEDŽIAI – ŽEMĖS PLAUČIAI 2024“, kurį organizavo Joniškio Algimanto Raudonikio meno mokykla. Organizatoriai siekė sukurti kūrybinę erdvę, kurioje kuo daugiau vaikų, moksleivių turėtų galimybę atskleisti savo sugebėjimus ir talentą bei sužadinti domėjimąsi planetos ekologija ir gamtosauga.

Konkurse dalyvavo Lietuvos ir užsienio lietuviškų mokyklų mokiniai. Visi dalyvių darbai bus eksponuojami Joniškio Algimanto Raudonikio meno mokyklos patalpose bei internetinėje svetainėje www.raudonikis.lt.

         Mūsų mokyklą atstovavo:
Irmina Makauskaitė (IVa) – nominacija už idėjos originalumą
Aistė Jurkiūnaitė (IVa) – nominacija už savitą idėjos perteikimą
Gabrielė Ramanauskaitė (Va) – III vieta
Nikolė Baliūnaitė (Va)
Gabija Grigutytė (Vb)
Sonata Zimnickaitė (Vb) – nominacija už kūrybinį polėkį darbe
Brigita Karčiauskaitė (VIa)
Diana Stoskeliūnaitė (VIa) – III vieta
Lena Krakauskaitė (VIa)
Jonas Jankauskas (VIIa) – II vieta

Laimėtojus ir dalyvius širdingai sveikiname!