Tomas Berneckas
Edukacinė pamoka su Živile Miežyte
Prieš kelerius metus į mokyklos biblioteką pateko Živilės Miežytės knygučių „Vilniaus Vilnius“. Vienos skaitytojos mama paėmusi knygą į rankas pradėjo galvoti, kad autorės vardas ir pavardė žinomi. Pasirodo, kad Živilė lankosi Punske. Sugalvojome pakviesti ją į biblioteką. Ir štai mūs svajonė išsipildo. Birželio 12 d. „Vilniaus Vilnius“ svečias pristatė knygą pirmos ir antros klasės mokiniams.
Pamoka su Živile tapo žaidimu, bendravimu, nuotykiu. Pradžioje ji ištiesė ant grindų savo ranka nubrėžtą Vilniaus žemėlapį, šalia padėjo padidinimo stiklą bei įvairias priemones ( iškirptą šunelį, senų laikraščių viršelius, riestainių, obuolių iliustracijas). Pagrindinis knygutės veikėjas, trečiokas Gediminas panoro turėti draugą. Pažiūrėjęs pro langą, pamatė vienišą šunelį. Berniukas vijosi gyvūnėlį, pasuko už kampo ir patenko į kitą pasaulį, į 1930 m. Vilniaus gatves.
Živilė nuoširdžiai bendravo su vaikais – skaitė, kalbėjo ir nejučiomis įtraukė mokinukus ir jų nupieštus portretus į stebuklingą kelionę po Vilnių. Mūsų puikiems detektyvams paieškos sekėsi puikiai ir vis gavo dovanų dėlionės dalis: lo, šv., my, ga, ko, tvė. Pirmasis ją įspėja antroko Mykolas…O kuo ypatinga yra ši gatvė? Taigi, gerai paieškoję Švento Mykolo gatvėje galite rasti stebuklingą plytelę su įmintu šuns pėdsaku.
Dalyvavome žygyje „Jaunimo pilietiškumo ugdymas per pažinimą, dvasinę ir fizinę sveikatą“
Birželio 11 dieną VIII b klasės mokiniai su auklėtoja Zita Valinčiene dalyvavo žygyje „Jaunimo pilietiškumo ugdymas per pažinimą, dvasinę ir fizinę sveikatą“. Jį organizavo Marijampolės kultūros klubas „Aistuva“.
Pirmiausia nuvykome į Prezidento Kazio Griniaus memorialinį muziejų Marijampolėje. Šis muziejus įsikūręs kultūros paveldo objekte – XIXa. statytame name, kuriame 1904-1914 m. gyveno Lietuvos Respublikos Prezidentas Kazys Grinius su šeima. Turėjome galimybę ne tik apžiūrėti muziejaus ekspoziciją, bet ir išgirsti daug įdomių faktų apie šią asmenybę. Dalyvavome edukacijoje, ieškojome atsakymų į pateiktus klausimus.
Likus laiko iki žygio pradžios pasivaikščiojome Vytauto Didžiojo parke, kuriam vardas suteiktas minint kunigaikščio Vytauto Didžiojo metus. Tai seniausias miesto parkas. Sužavėjo mus paminklas Vytautui Didžiajam ir gražiai sutvarkyta aplinka – gėlynai, fontanas.
12 valandą žygeiviai susirinko J. Basanavičiaus aikštėje. Čia visus pasveikino Marijampolės vicemeras Ričardas Bagdanavičius, žygio organizatorė p. Vida Mickuvienė ir išlydėjo į rašytojo Kazio Borutos tėviškę Kūlokų kaime. Pirmus kilometrus įveikėme lietui lyjant, bet vėliau dangus pragiedrėjo ir visą kelią mus lydėjo puiki nuotaika. Prieš žygiuojančius atsivėrė platūs, žaliuojantys kviečių, rapsų laukai. Akis viliojo raudoni aguonų žiedai.
Kazio Borutos tėviškėje mus sutiko Liudvinavo mėgėjų teatro „Žalias sodas“ režisierė Vita Gvazdaitienė ir rašytojas – personažas p. Kęstutis. Čia išklausėme pasakojimą apie K. Borutą, jo asmenybės bruožus ir kūrybą, buvo deklamuojamos eilės ir ištraukos iš spektaklio. Lankėmės kaimo turizmo sodyboje „Baltaragio malūnas“.
Žygį užbaigėme vakariene Liudvinave, Jakštų sodyboje. Malonu buvo praleisti laiką gamtoje, pakvėpuoti gaiviu oru, pamankštinti kūną, išbandyti savo jėgas.
Lietuviškų šaknų keliu į Nidą… Kelionė, jungianti krantus ir širdis
Punsko Dariaus ir Girėno pagrindinės mokyklos VI a, VII a ir VII b klasių mokiniai dar kartą turėjo puikią galimybę pažinti Lietuvą ir jos išskirtinius gamtos bei kultūros lobius. Ši išvyka buvo surengta įgyvendinant Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos finansuojamą projektą, kurio dėka mūsų mokyklos bendruomenė jau ne vienerius metus gali leistis į pažintines keliones po įvairius Lietuvos regionus.
Per pastaruosius kelerius metus aplankėme daugybę įdomių vietų – keliavome po Žemaitiją, grožėjomės senąja Lietuvos sostine Kernave, atradome Anykščių krašto unikalumą, pažinome Klaipėdą. Kiekviena kelionė paliko neišdildomų įspūdžių, tačiau būtent viešnagė Klaipėdoje pažadino norą pamatyti dar daugiau Lietuvos pajūrio grožio. Tuomet supratome, kad vieną dieną būtinai turime nuvykti ten, kur marios susitinka su jūra, kur stūkso didingos kopos ir kur gamta kuria nepakartojamą kraštovaizdį – į Nidą.
Šios kelionės idėja gimė dar prieš beveik dvejus metus, lankantis Palangoje. Tuomet, žvelgdami į Baltijos jūrą ir klausydamiesi pasakojimų apie Kuršių neriją, svajojome kada nors savo akimis išvysti šį ypatingą Lietuvos kampelį. Šiemet ši svajonė pagaliau išsipildė – leidomės į vieną gražiausių Lietuvos vietovių, kur mūsų laukė ne tik įspūdingi vaizdai, bet ir daugybė naujų atradimų, patirčių bei nepamirštamų akimirkų.
Išvykome birželio 11-osios ankstų rytą. Šios kelionės labai laukėme. Į Kuršių neriją persikėlėme keltu ir pradėjome pažintį su vienu gražiausių Lietuvos kampelių.
Pirmiausia aplankėme „Meškos galvą” – įspūdingą kopą, nuo kurios matoma Klaipėda, bei vieta, kurioje matomi 2006 m. kilusio gaisro metu sudegė apie 230 ha miško. Nuo jos atsiveria nuostabūs vaizdai į Kuršių marias, Baltijos jūrą ir aplinkines kopas. Ši vieta sužavėjo savo gamtos grožiu, ramybe ir didingais kraštovaizdžiais. Čia pajutome tikrą Kuršių nerijos dvasią, o aplink skambantis paukščių čiulbėjimas suteikė ypatingo jaukumo.
Vėliau apsilankėme Kuršių nerijos nacionalinio parko Lankytojų centre Juodkrantėje. Čia susipažinome su Kuršių nerijos gamta, istorija ir kultūros paveldu. Apžiūrėjome įdomias ekspozicijas, sužinojome apie kopų formavimąsi, augalus, gyvūnus bei žmogaus ir gamtos ryšį. Tai buvo vienas įdomiausių muziejų, kuriuose mums teko lankytis. Mikroskopo pagalba galėjome iš arti apžiūrėti gamtos stebuklus ir dalyvauti interaktyviuose užsiėmimuose.
Didelį įspūdį paliko ir apsilankymas Thomo Manno memorialiniame muziejuje Nidoje. Tai vieta, kurioje vasaras leisdavo garsus vokiečių rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas Thomas Mannas. Muziejuje susipažinome su jo gyvenimu, kūryba ir ryšiu su Kuršių nerija. Apžiūrėjome autentiškus eksponatus, nuotraukas ir sužinojome daug įdomių faktų apie rašytojo šeimą bei laikotarpį, kai jis gyveno Nidoje.
Ne mažiau įspūdingas buvo apsilankymas ant Parnidžio kopos. Tai viena garsiausių ir didžiausių Kuršių nerijos kopų, nuo kurios atsiveria nuostabi panorama į Kuršių marias, Baltijos jūrą, Nidą ir plačias smėlio erdves. Užkopę į kopos viršūnę grožėjomės nepakartojamais vaizdais ir pajutome ypatingą šios vietos ramybę bei didybę. Čia apžiūrėjome ir saulės laikrodį – vieną žinomiausių Nidos simbolių. Nuo kopos galima matyti Lietuvos ir Rusijos sienos kryptį. Gidė papasakojo, kad už kelių kilometrų prasideda Rusijai priklausanti Kuršių nerijos dalis –Karaliaučiaus apskritis. Buvo įdomu sužinoti, kad Kuršių nerija yra padalinta tarp dviejų valstybių, tačiau visa jos teritorija išlieka unikalus gamtos ir kultūros paveldo objektas.
Įsikūrę Juodkrantės „Ąžuolyno“ poilsio namuose ir šiek tiek pailsėję, leidomės į tolimesnes veiklas. Didelį įspūdį paliko ir Juodkrantės sengirė. Vaikščiodami jos takais grožėjomės senais pušynais, klausėmės paukščių balsų ir mėgavomės ypatinga miško ramybe. Sengirė – tai natūraliai susiformavęs miškas, kuriame gamta gyvuoja pagal savo dėsnius. Čia galėjome pamatyti įvairaus amžiaus medžius, nuvirtusius kamienus ir turtingą augaliją. Raganų kalnas Juodkrantėje – tai unikalus medžio skulptūrų parkas po atviru dangumi, kuriame eksponuojama daugybė lietuvių liaudies pasakų, legendų ir padavimų herojų. Vaikščiodami miško taku grožėjomės meistriškai išdrožtomis raganų, velnių, laumių ir kitų mitologinių būtybių skulptūromis. Kiekviena jų pasakojo savitą istoriją ir leidžia geriau pažinti lietuvių tautosaką bei senąsias tradicijas. Dalyvavome miško terapijos užsiėmimuose, kuriuos vedė mūsų kraštietė Gražina Banienė. Jų metu mokėmės sustoti, įsiklausyti į gamtos garsus ir sąmoningai pajusti mus supančią aplinką. Vaikščiodami miško takais stebėjome medžius, klausėmės paukščių čiulbėjimo, uodėme miško kvapus ir atlikome įvairias dėmesingumo užduotis. Šie užsiėmimai padėjo atsipalaiduoti, nusiraminti ir pajusti glaudesnį ryšį su gamta. Miško terapija suteikė daug teigiamų emocijų ir tapo malonia atgaiva po įspūdžių kupinos dienos. Pirmąją dieną užbaigėme prie laužo, grožėdamiesi gamtos kuriamais stebuklais.
Nors pirmąją dieną oras nelepino ir buvo vėsoka, birželio 12-osios rytas išaušo saulėtas ir ramus. Skaniai papusryčiavę pėsčiomis vingiuotu miško takeliu nuėjome prie pasakiškos Baltijos jūros. Saulė skaisčiai švietė, todėl ir vanduo atrodė ypatingai gražus. Nors šaltos bangos kedeno smėlį, vis tiek pabraidžiojome, vaikščiojome pakrante ieškodami gintaro ir įdomių kriauklių. Radome keletą gintaro gabalėlių, kuriuos parsivežėme namo atminimui.
Su liūdesiu palikę jūrą, leidomės toliau. Kartu su Juodkrantės girininkijos miškininkais Algirdu Kurtinaičiu ir Donatu Norkumi stebėjome kormoranų koloniją – vieną įdomiausių gamtos vietų Kuršių nerijoje. Ji įsikūrusi netoli Juodkrantės ir yra viena didžiausių kormoranų perimviečių Lietuvoje. Čia gyvena tūkstančiai didžiųjų kormoranų, kurie kasmet sugrįžta perėti.
Kormoranai yra stambūs vandens paukščiai, puikiai nardantys ir mintantys žuvimis. Dėl jų gausos kolonijos teritorija atrodo neįprastai – daugelis medžių yra nudžiūvę, nes paukščių išmatos keičia dirvožemio cheminę sudėtį ir kenkia augalijai. Dėl šios priežasties kolonija dažnai vadinama „mirusių medžių mišku“. Šį neįprastą vaizdą galėjome pamatyti savo akimis.
Vėliau aplankėme Preilą – nedidelę ir jaukią gyvenvietę Kuršių nerijoje, įsikūrusią tarp Kuršių marių ir Baltijos jūros. Ji buvo įkurta 1843 metais, kai čia persikėlė smėlio užpustyto Naujųjų Naglių kaimo gyventojai. Dėl to Preila laikoma viena jauniausių Kuršių nerijos gyvenviečių.
Kaimas garsėja ramybe, tradicine žvejų architektūra ir gražia gamta. Matėme išlikusius senuosius žvejų namus, kurie saugomi kaip kultūros paveldas. Gyvenvietė driekiasi palei Kuršių marias, o aplink ją stūkso įspūdingos kopos. Nuo Preilos kopos atsiveria nuostabūs Kuršių nerijos vaizdai. Šiandien Preiloje gyvena apie 200 gyventojų, tačiau vasarą ji atgyja ir sulaukia daugybės poilsiautojų.
Čia pat susižavėjome Menininkų kopa – viena gražiausių ir įdomiausių vietų Preiloje. Nuo jos viršaus atsiveria nuostabūs vaizdai į Kuršių marias, kopas bei aplinkinius miškus. Girininkas Algirdas papasakojo, kad kopa taip pavadinta todėl, jog šią vietą mėgo lankyti dailininkai, fotografai ir kiti kūrėjai, kuriuos įkvėpdavo Kuršių nerijos gamta. Mes čia pasijutome lyg kitame pasaulyje. Atsivėrę vaizdai leido pajusti laisvę, ramybę ir gamtos didybę. Tikriausiai niekas negalėtų iki galo perteikti emocijų ir įspūdžių, kuriuos čia išgyvenome. Tai viena iš tų vietų, į kurias norisi sugrįžti vėl ir vėl.
Ypatingus ir pačius nuoširdžiausius padėkos žodžius norime skirti mūsų kraštietei Gražinai Banienei (Bukauskaitei), kurios dėka ši kelionė tapo dar prasmingesnė, turtingesnė ir artimesnė Kuršių nerijos dvasiai. Nuo pirmųjų susitikimo akimirkų jautėme jos nuoširdų rūpestį, meilę šiam unikaliam kraštui ir norą pasidalyti jo grožiu su jaunąja karta. Gerbiama Gražina ne tik padėjo mums geriau pažinti Kuršių neriją, bet ir atvėrė duris į jos istoriją, gamtą bei žmonių gyvenimą.
Nuoširdžiai dėkojame ir jos puikiai komandai – Valstybinių miškų urėdijos Kretingos regioninio padalinio Juodkrantės girininkui Algirdui Kurtinaičiui bei girininkijos specialistui Donatui Norkui. Jų profesionalumas, įdomūs pasakojimai, kantrybė ir šiltas bendravimas leido mokiniams ne tik sužinoti daug naujų faktų, bet ir pajausti ypatingą ryšį su šiuo išskirtiniu Lietuvos kampeliu. Kiekvienas jų žodis liudijo didelę meilę gamtai ir atsakomybę už Kuršių nerijos išsaugojimą ateities kartoms.
Esame nepaprastai dėkingi už skirtą laiką, parodytą dėmesį ir širdingą priėmimą. Tokie žmonės ne tik praturtina keliones žiniomis, bet ir palieka neišdildomą pėdsaką kiekvieno dalyvio širdyje. Tegul ši padėka būna mažas mūsų dėkingumo ženklas už didelį darbą, nuoširdumą ir gerumą, kurį patyrėme viešėdami šiame nepaprastame Lietuvos krašte. Jūsų dėka Kuršių nerija mums tapo ne tik gražia vieta žemėlapyje, bet ir gyvu, nepamirštamu prisiminimu, prie kurio dar ilgai sugrįšime mintimis.
Paulina Milončytė, Gabrielė Jakubauskaitė
Alytaus lėlių teatre
Šių metų birželio 3 dieną mūsų mokyklos pirmokai ir antrokai lankėsi Alytaus lėlių teatre. Čia jie žiūrėjo spektaklį „Raudonkepuraitė ir vilkas“. Nors pasakos siužetas vaikams buvo puikiai pažįstamas, jų dėmesį ypač patraukė įspūdingos lėlės ir talentinga jų vaidyba.
Po spektaklio teatro dailininkė Loreta Skruibienė supažindino mokinius su teatro ekspozicijoje esančiomis lėlėmis, papasakojo apie jų rūšis bei kūrimo procesą. Vaikai turėjo galimybę iš arčiau susipažinti su lėlių teatro užkulisiais ir sužinoti daugiau apie šį išskirtinį meną.
Išvykos pabaigoje mokiniai apsilankė Anzelmo Matučio parke, kur, grožėdamiesi skulptūromis, vaišinosi ledais ir smagiai leido laiką.
Išvyka buvo organizuota pasinaudojant Kultūros paso programos lėšomis.
Kai mokykloje auga talentai ir meilė lietuviškai dainai
Kai mokykloje auga talentai ir meilė lietuviškai dainai
Mokykla – tai ne tik pamokos, vadovėliai ir pažymiai. Tai vieta, kur vaikai atranda savo talentus, mokosi drąsos, bendradarbiavimo ir tikėjimo savo jėgomis. Kiekviena papildoma veikla, kiekviena repeticija ir kiekvienas kartu praleistas laikas kuria prisiminimus, kurie išlieka ilgam.
Birželio 7 dieną Punsko lietuvių kultūros namuose vykęs lietuviškos dainos konkursas – „Dainorėlis” – tapo gražiu įrodymu, kad Punsko mokykloje ugdomi talentai skleidžia sparnus. Scenoje pasirodę mokiniai ne tik gražiai atliko lietuviškas dainas, bet ir parodė, kiek daug galima pasiekti, kai susitinka vaikų noras, mokytojų atsidavimas ir tėvų palaikymas.
Ypač džiugu, kad mūsų mokyklos mokiniai pelnė ne vieną prizinę vietą.
Ypatingų padėkos žodžių nusipelno muzikos mokytoja Irena Kalinauskienė, kuri jau daugelį metų kantriai ugdo gausų būrį jaunųjų dainininkų, perduodama jiems meilę lietuviškai dainai ir scenai. Jos ilgametis darbas – tai ne tik išmoktos melodijos ar taisyklingai sudainuotos natos. Tai vaikų drąsa, pasitikėjimas savimi ir noras puoselėti savo kalbą bei kultūrą. Tokie mokytojai tyliai sėja sėklas, kurių vaisiai džiugina ne tik šiandien, bet ir po daugelio metų.
Smagu, kad net trys mūsų mokyklos mokytojos – Birutės Venslauskienės – ruošti pasirodymai buvo įvertinti vietomis.
Jaunesniųjų, I-III klasių kategorijoje pirmąją vietą laimėjo Klara Šupsinskaitė su daina „Mūsų kaime kaktusai nežydi“. Klara atliko kūrinį, reikalaujantį didelio muzikinio jautrumo. Besiruošiant teko ieškoti tinkamiausios tonacijos, pritaikyti akordus gitarai, kad mergaitė galėtų laisvai pereiti nuo žemų garsų prie aukštų. Visos tos mažos detalės virto nuostabiu pasirodymu ir pelnyta pergale.
Trečiąją vietą šioje kategorijoje laimėjo Lina Ališauskaitė su daina „Mano Lietuva”. Mergaitė puikiai išmoko groti ukulėle, ieškota tinkamų akordų, kalbėta apie dinamiką, sceninę drąsą ir tikėjimą savimi. Šios pastangos atsipirko su kaupu.
Konkurse dalyvavo ir Diana Agurkytė, atlikusi dainą „Tau visas dangus”, kuriai akompaniavo pati mokytoja Birutė Venslauskienė. Nors jaudulys šįkart buvo stipresnis už patirtį ir prizinės vietos laimėti nepavyko, mokinės ryžtas ir noras lipti į sceną – jau yra didelė pergalė. Tokios patirtys augina itin stiprius žmones.
Didžiulį džiaugsmą suteikė ir IV-VI klasių kategorijos nugalėtojos – sesės Irmina ir Inesa Makauskaitės, pelniusios pirmąją vietą su daina „Viešpaties lelija”. Inesa turėjo puikią progą pasirodyti su neseniai išmoktu svetainėje groti instrumentu – ukulėle, o Irmina smuiku atliko mokytojos specialiai šiam pasirodymui sukurtą smuiko partiją. Dainą sesės atliko dviem balsais, specialiai sukurtą aranžuotę papildė smuiko melodija. Į šį pasirodymą buvo sudėta labai daug darbo, širdies ir meilės, todėl jų sėkmė tapo ypatingai brangi.
Džiugu, kad IV-VI klasių kategorijoje antrąja vietą iškovojo mūsų mokyklos mokytojos – Irenos Misiukonienės paruoštas duetas – Ina Misiukonytė ir Milda Kupčinskaitė, jautriai atlikusios lietuvių liaudies dainą – „Tekėjo saulelė pro debesėlį”. Smagu matyti, kad lietuvišką dainą mūsų mokykloje puoselėja ne tik muzikos specialistai, bet ir mokytojai, kurie iš meilės muzikai bei vaikams, savo laisvą laiką skiria kūrybai.
Trečią vietą IV-VI klasių kategorijoje pelnė mokytojos Irenos Kalinauskienės paruoštas Norbertas Krakauskas, kuris nuoširdžiai atliko dainą „Suadainuokime Lietuvą”. Jo pasirodymas buvo kupinas nuoširdumo, drąsos ir meilės lietuviškai dainai. Tokie vaikai savo darbu ir užsidegimu įkvepia aplinkinius ir primena, kad dideli talentai gimsta iš mažų kasdienių pastangų. O mokytojos Irenos Kalinaiskienės pamokose gimsta ne tik gražūs balsai, – jose auga vaikai, kurie nebijo svajoti. Tokie mokytojai tyliai kuria stebuklus, kurių vaisiais džiaugiasi visa mūsų bendruomenė.
Konkurso scenoje skambėjo ir kitų mūsų mokyklos mokinių balsai. Muzikos mokytojos Irenos Kalinauskienės paruoštas Aistės Jurkūnaitės ir Sandros Petruškevičiūtės duetas atliko dainą „Oi tu ožy dzidziaragi“, Sandra Petruškevičiūtė jautriai padainavo „Lietaus tango. Klarą Staskevičiūtę konkursui paruošė jos mama Diana Staskevičienė, o scenoje nuskambėjo daina „Tu Lietuva, tu mana“. Aleksandra Agurkytė su daina „Kartu mes viską galim”, dirbo su Punsko kultūros namų mokytoja – Egidija Grimalauskiene.
Šįkart sėkmė prizinių vietų pavidalu jų neaplankė, tačiau ar tikrai konkursuose svarbiausia apdovanojimai? Kartais didžiausia pergalė slypi visai kitur – nugalėtame jaudulyje, išdrįstame žingsnyje į sceną, drebančiose rankose, kurios vis tiek nepaleido mikrofono, ir akyse, kurios po paskutinės natos spindėjo pasididžiavimu. Kiekvienas jų pasirodymas buvo mažytė pergalė prieš savo baimes ir dar vienas gražus žingsnis meilės lietuviškai dainai link. Juk ne visi laimėjimai matuojami diplomais – kai kurie amžiams pasilieka vaiko širdyje.
Ne vieną širdį pradžiugino ir sesių Odetos ir Inesos Nevulyčių duetas, atlikęs dainą „Pasaka“. Merginos visuomet kruopščiai ruošiasi pasirodymams, o dabar jau pačios savarankiškai kuria ir tobulina savo pasirodymus. Jų pastangos buvo įvertintos – VII–VIII klasių ir licėjaus kategorijoje jos pelnė II vietą.
Taip pat sveikiname Gretą Nevulytę, jautriai atlikusią dainą „Padovanojau“, kuri savo pasirodymu sužavėjo klausytojus ir papuošė šventę.
Bet norisi pasakyti ir tai, kad mūsų mokyklos mokinių pasiekimai nėra atsitiktiniai. Jie gimsta kasdienėje mokyklos veikloje – pamokose, popamokiniuose užsiėmimuose ir mokyklos svetainėje organizuojamose veiklose, kur vaikai gali lavinti savo gebėjimus, mokytis groti instrumentais, dainuoti, atrasti sceninę patirtį ir kūrybos džiaugsmą. Šalia sportinių veiklų čia svarbią vietą užima ir muzikinis ugdymas, padedantis vaikams augti kaip kūrybingoms ir savimi pasitikinčioms asmenybėms.
Didžiausia stiprybė – bendruomenė. Mokytojų darbas, tėvų pasitikėjimas ir vaikų atkaklumas sukuria tai, kuo vėliau galime didžiuotis ne tik mokykloje, bet ir visame krašte. Konkursai tampa gražia proga parodyti bendro darbo vaisius, o kiekvienas vaiko pasiekimas yra visų mūsų bendras laimėjimas.
Nuoširdžiai dėkojame mokinių tėvams už palaikymą, pasitikėjimą ir bendradarbiavimą, mokyklos direkcijai – už sudarytas galimybes ugdyti vaikų talentus įvairiose veiklose, o mokytojams – už laiką, kūrybiškumą ir širdį, kurią jie dovanoja savo mokiniams.
Tegul lietuviška daina ir toliau skamba mūsų namuose, mokykloje ir širdyse, sujungdama kartas, saugodama mūsų kalbą, tradicijas ir meilę savo kraštui. Tegul kiekvienas vaikas, kuris išdrįsta užlipti į sceną, žino, kad svarbiausia – ne laimėta vieta, o drąsa dalintis tuo, kas gyvena jo širdyje. Juk didžiausi talentai užauga ne ten, kur siekiama pergalių, o ten, kur vaikas yra mylimas, palaikomas ir juo tikima. Ten, kur šalia yra tėvai, mokytojai ir žmonės, kurie mato ne tik tai, kuo jis yra šiandien, bet ir tai, kuo gali tapti rytoj. O jei bent vienas vaikas po tokios patirties išsinešė didesnį tikėjimą savimi ir meilę lietuviškai dainai, vadinasi, visi kartu jau laimėjome.










Išvyka į kino teatrą pagal Kultūros paso programą
Birželio 8 dieną III a ir III b klasių mokiniai kartu su auklėtojomis dar kartą pasinaudojo Kultūros paso teikiamomis galimybėmis ir apsilankė Marijampolės kino teatre „Spindulys“. Drauge žiūrėjo nuotykių filmą „Padūkėlis Marsupilamis“.
Filme pasakojama apie zoologijos sodo darbuotoją Deividą, kuriam, siekiant išsaugoti mėgstamą darbą, patikima ypatinga užduotis – iš Pietų Amerikos pargabenti paslaptingą siuntinį. Kelionė, kuri iš pradžių atrodo paprasta ir maloni, netikėtai virsta kupinu nuotykių išbandymu. Paaiškėja, kad siuntinyje slepiasi marsupilamio jauniklis – nepaprastas, itin retas ir ypatingų galių turintis gyvūnas. Jo išdaigos ir netikėti nuotykiai sukelia daugybę komiškų situacijų bei įtraukia žiūrovus į smagią ir dinamišką istoriją.
Filmas sukurtas pagal vieną populiariausių Prancūzijos komiksų herojų – Marsupilamį. Šis personažas pirmą kartą pasirodė 1952 metais ir dėl didžiulio populiarumo netrukus tapo atskiros komiksų serijos herojumi. Iki šiol Marsupilamis išlieka mėgstamas įvairaus amžiaus skaitytojų, o jo nuotykiai perkeliami į animacinius serialus, vaizdo žaidimus ir kitus kūrybinius projektus.
Po filmo mokiniai turėjo galimybę pabendrauti neformalioje aplinkoje ir kartu praleisti laiką. Daugelis džiaugėsi apsilankymu greitojo maisto restorane, kur galėjo pasivaišinti ir pasidalyti išgyvenimais apie matytą filmą. Ši išvykos dalis mokiniams taip pat suteikė daug gerų emocijų ir dar labiau praturtino bendrą dienos patirtį.
Iš tiesų, ši saulėta birželio diena suteikė galimybę prasmingai praleisti laiką bei susipažinti su pasaulyje gerai žinomu komiksų personažu, jo istorija. Išvyka paliko daug gerų emocijų ir smagių įspūdžių.

„Vaikai pasitinka vasarą“
Birželio 3 dieną mūsų mokyklos trečiokai kartu su savo auklėtojomis dalyvavo Seinų lietuvių „Žiburio“ mokykloje surengtoje šventėje „Vaikai pasitinka vasarą“. Renginys subūrė mokinius iš Suvalkų, Vidugirių, Alytaus ir Seinų mokyklų.Šventės metu vaikai turėjo galimybę atskleisti savo meninius gebėjimus. Mūsų trečiokai susirinkusiesiems padovanojo nuotaikingą dainelę, kuri sulaukė šilto publikos palaikymo ir gausių aplodismentų. Mokinukai taip pat pašoko vikrų šokį.Pasibaigus koncertinei programai, visi buvo pakviesti į mokyklos kiemą, kur laukė vaišės ir įvairios edukacinės veiklos. Mokiniai iš arti susipažino su policijos, ugniagesių, pasieniečių bei greitosios medicinos pagalbos tarnybų darbu. Pareigūnai pristatė savo veiklą, demonstravo naudojamą įrangą, pasakojo apie kasdienius iššūkius, o didžiausią džiaugsmą vaikams suteikė galimybė apžiūrėti tarnybinius automobilius ir specialiąją techniką.Diena prabėgo greitai, turiningai ir smagiai. Grįžome praturtėję naujomis žiniomis, kupini įspūdžių ir vasariškos nuotaikos.Nuoširdžiai dėkojame šventės organizatoriams už šiltą priėmimą, puikiai parengtą programą ir prasmingai praleistą laiką!
Vaiko diena 2026
Kartais pačios gražiausios pamokos vyksta ne klasėje. Jos vyksta po atviru dangumi, tarp žaliuojančių medžių, draugų juoko, nuoširdžių pokalbių ir bendrų patirčių. Tokia ypatinga diena mūsų laukė Vaiko dienos proga, išvykos į Prūsų-jotvingių sodybą Šilainėje – metu.
Ankstyvą rytą, 8 valandą, susirinkome prie mokyklos. Pasirūpinę saugumu – apsivilkę liemenes, užsidėję atšvaitus ir kepurėles – pėsčiomis iškeliavome į Prūsų-jotvingių sodybą. Kelias neprailgo, nes lydėjo gera nuotaika, pokalbiai ir laukimas to, kas mūsų dar laukia.
Nuo 9 val. iki 10 val. dalyvavome įvairiuose susipažinimo žaidimuose gamtoje. Komandos kūrė savo pavadinimus. Žaidėme žaidimą „Surask draugą“, atlikome bendravimo užduotis, kurios padėjo geriau pažinti vieniems kitus, atrasti bendrų pomėgių ir sustiprinti draugystę.
Vėliau mūsų laukė edukaciniai užsiėmimai ir pažintis su krašto istorija. Aplankėme bunkerį, klausėmės įdomių pasakojimų apie praeitį, mokėmės pažvelgti į istoriją ne tik iš vadovėlių puslapių, bet ir gyvai.
Po to atėjo metas sportinėms varžyboms. azarto, juoko ir palaikymo netrūko nė vienam. Čia svarbiausia buvo ne pergalės, o bendrystė, komandinis darbas ir džiaugsmas būti kartu.
Didžiausią jaukumą sukūrė laužas. Kepėme dešreles, vaišinomės, dalijomės įspūdžiais ir mėgavomės buvimu gamtoje. Atrodė, kad laikas trumpam sustojo, o visus sujungė paprasti, bet labai svarbūs dalykai – bendravimas, šypsenos ir nuoširdumas.
Šios dienos metu taip pat kūrėme plakatus ant medžiagos, kuriuose atsispindėjo mūsų mintys apie vaikus ir šeimą:
* Vaikai – tai gyvenimo variklis.
* Vaikai – patys tikriausi tėvų atspindžiai.
* Vaikai – tai gyvenimo pilnatvė.
* Vaikai – tai Dievo meilės angelai.
Šie žodžiai priminė, kokia didelė vertybė yra kiekvienas žmogus ir kaip svarbu kurti pasaulį, kuriame netrūktų meilės, pagarbos ir gerumo.
Esame dėkingi mokyklos direkcijai už pasitikėjimą, palaikymą ir galimybę mokytis, bendrauti bei augti ne tik klasėje, bet ir už jos ribų.
Iš visos širdies norime padėkoti energingai, geranoriškai ir visada besišypsančiai Lenos mamai Gražinai Cirušienei, kuri nemokamai parūpino skanios duonos ir padėjo ruošiant dešreles. Jos nuoširdumas ir rūpestingumas prisidėjo prie ypatingos šios dienos atmosferos.
Taip pat esame be galo dėkingi mūsų mokinių savivaldos globėjai Vidai Uzdilienei. Ji yra nuostabus, optimizmo kupinas žmogus, kuris visada išklauso mūsų idėjas, pasitiki mumis ir skatina veikti. Labai svarbu žinoti, kad šalia yra žmogus, kuris tiki jaunais žmonėmis ir leidžia jiems augti, mokytis bei kurti.
Ši išvyka buvo ypatinga ne tik mokiniams. Tai buvo nepakartojama proga pabendrauti ir su mokytojais kitokioje aplinkoje – ne mokyklos koridoriuose ar klasėse, o gamtos apsuptyje. Klausydamiesi paukščių čiulbėjimo ir varlių koncerto, galėjome ramiai kalbėtis, juoktis ir geriau pažinti vieni kitus. Tokios akimirkos suartina labiau nei bet kokios pamokos.
Grįždami į mokyklą nešėmės ne tik nuovargį kojose, bet ir pilnas širdis dėkingumo, gerų emocijų bei gražių prisiminimų. Tai buvo diena, kuri priminė, kad bendrystė, pasitikėjimas, draugystė ir paprastas buvimas kartu yra didžiausios vertybės.
Šią dieną prisiminsime dar labai ilgai.
Punsko mokyklos mokinių savivaldos narė – Olivia Venslauskaitė





Laureatų kelionė Lietuvos istorijos takais: Gyva pamoka Kernavėje ir Trakuose
2026 m. gegužės 19 d. Punsko, Seinų ir Vidugirių mokyklų mokiniai, geriausiai pasirodę Lenkijos lietuvių draugijos organizuojamuose konkursuose, gavo ypatingą apdovanojimą – pažintinę išvyką į Lietuvą. Ši kelionė tapo ne tik poilsio akimirka, bet ir gilia pažintimi su protėvių žeme, kurios istorija čia atgyja kiekviename žingsnyje.
Pirmoji stotelė – Kernavė, simbolinė vieta, kur prasidėjo Lietuva ir pulsavo pirmosios Lietuvos sostinės gyvybė. Mokiniai, kopdami į penkis didingus piliakalnius (Aukuro kalną, Lizdeikos kalną, Mindaugo sostą, Kriveikiškį ir Pilies kalną), galėjo savo akimis išvysti unikalų Pajautos slėnio peizažą. Gido pasakojimai leido jaunuoliams mintimis persikelti į XIII a., pajusti senosios valstybės kūrimosi dvasią ir suprasti šios vietos svarbą saugant tautinį identitetą.
Toliau kelias vedė į ežerų apsuptus Trakus. Čia mokinių laukė ne tik tradiciniai karaimų kibinai, bet ir unikali edukacinė programa Trakų salos pilyje. Viduramžių mūruose mokiniai tapo amatininkais: padedami muziejaus specialistų, jie susipažino su sfragistika ir patys pasigamino Vytauto Didžiojo antspaudą – galybės ir valstybingumo simbolį.
Nuotykiai tęsėsi Pusiasalio pilies rezervate. Azartiškos lobių paieškos metu mokiniai „matavosi“ archeologo profesiją. Ieškodami paslėptų artefaktų, jie mokėsi atidumo ir suprato, kad kiekviena rasta detalė yra svarbi dėlionės dalis atkuriant bendrą istorijos paveikslą.
Ši išvyka sustiprino mokinių bendrystę ir ryšį su Lietuva. Gyvas prisilietimas prie praeities tapo geriausia motyvacija ir toliau puoselėti lietuvių kalbą bei tradicijas Punsko ir Seinų krašte.
Poezijos pavasaris 2026
Gegužės 26 dieną mūsų mokykloje vyko jaukus ir prasmingas susitikimas su Poezijos pavasario svečiais. Mus aplankė poetai Laima Kreivytė, Giedrė Kazlauskaitė, Dainius Dirgėla bei mūsų krašto kūrėjas Sigitas Birgelis. Svečiai skaitė savo eilėraščius, o mokiniai turėjo progą išgirsti įvairių nuotaikų ir temų poeziją – nuo rimtų apmąstymų iki šiltų ir nuotaikingų tekstų. Poetų skaitomi eilėraščiai buvo įdomūs ir nuotaikingi. Susitikimas vyko jaukioje atmosferoje.
Džiaugiamės, kad Poezijos pavasaris apsilankė mūsų mokykloje ir suteikė galimybę gyvai susitikti su kūrėjais bei pajusti poezijos grožį. Tokie renginiai skatina domėtis lietuvių literatūra, ugdo kūrybiškumą ir meilę gimtajam žodžiui.










